Antai Seimo galva L.Graužinienė šiomis dienomis prisiminė net kelias temas iš amžinųjų rango. Viena – laiko sukiojimas prieš vasarą ir žiemą. Pasirodo, politikės tai nenervina, bet ji supranta tautą, kurią tai nervina.
Bet Lietuva to nesprendžia, taigi nieko negalima padaryti, nebent visa tai prisiminti įvedant vasaros laiką.
Gvildendama kitą amžinąjį sopulį – Lietuvos ir Lenkijos santykius – Seimo pirmininkė nuogąstavo, kad jie „kol kas į gera“ nekryps. Kodėl? Ne todėl, jog nauja Lenkijos valdžia gali būti dar mažiau linkusi terliotis su lietuviais nei senoji, bet dėl to, kad Lenkijoje rinkimai baigėsi, bet artėja Lietuvoje.
Taigi, suprask, lenkų galvos jau atvėsta, tačiau pradeda kaisti lietuvių makaulės, o joms atvėsus, žiūrėk, vėl ims kaisti anoje pusėje.
Dar vieną amžiną problemą L.Graužinienė atrado ne kur kitur, o savo panosėje – Seime. Ji viešai paskelbė, jog tai, kad Seimo narys gali būti ministras ir atvirkščiai – galima vienintelė Konstitucijos spraga ir joje esantis prieštaravimas valdžių atskyrimo principui.
Tai ką? Juk trys iš jos pačios partijos ministrų – Seimo nariai, o kadencija, leiskite priminti, jau vakarop. Tai kaip elgtis? Jei nekeičiame Konstitucijos, gal bent savus ministrus paraginkime iš Seimo pasitraukti?
Beje, tai buvo senas tų pačių „darbiečių“ rinkimų vajaus triukas – pažadėti, kad Seimo nariai, tapę ministrais, padės parlamentaro mandatą.
Pirmąją kadenciją partija šį pažadą dar tesėjo, o antrajai, kaip matome, ryžto nepakako. Tiek to.
Juk svarbiausia, kad aukšti politikai apie amžinuosius dalykus garsiai mąsto nors prieš Vėlines ar rinkimus.
