Tiesa, prieš kelias dienas vykusiame suvažiavime jau nebuvo girdėti tokių entuziastingų būsimos pergalės šūkių, kokius ši partija laidė iš karto po jai sėkmingų savivaldos rinkimų ir laimėto Vilniaus mero posto.
Buvo matyti, kad tiek aukščiausio, tiek žemesnių partijos sluoksnių gretose stiprėja supratimas, jog daugiausia, ką gali tikėtis pasiekti liberalai per 2016 m. Seimo rinkimus, – užimti antrąją vietą partijų rikiuotėje ir dalyvauti formuojant Vyriausybę.
Valdžią antrojo brolio teisėmis, ko gero, tektų dalytis su socialdemokratais, žinoma, jei jie neturėtų kitų pasirinkimų.
Norint labiau sustiprinti savo pozicijas, liberalams būtinai reikėtų ir kuo glaudesnės sąjungos su konservatoriais, su kuriais vis smarkiau trinasi šonais varžybose dėl dominavimo dešinėje.
Žinoma, konservatorių ir liberalų blokas po Seimo rinkimų gali būti didesnis už socialdemokratų stovyklą ir pats mėginti formuoti valdančiąją koaliciją. Tačiau vėlgi tai būtų daroma su dabartiniais kairiųjų koalicijos partneriais.
Taigi kitame Seime gali būti kaip vienoje mobiliojo ryšio operatorių reklamoje – „visi su visais“. Politikai, regis, tai supranta.
Beje, tai atsispindėjo ir liberalų suvažiavime – jiems iš tribūnos akį merkė ir pasiryžimą flirtuoti demonstravo ne tik liberalus broliais vadinęs konservatorių vedlys G.Landsbergis, bet ir „mums ir jums“ kuo didžiausios sėkmės linkėjęs „darbiečių“ vadovas V.Mazuronis, ir vienas socialdemokratų lyderių A.Sysas.
Vis dėlto siekiantiems užkopti ant kuo aukštesnės rinkimų prizininkų pakylos ir tvirtai sėdėti valdžios dalybų užstalėje liberalams reikia ne tik išlaikyti dabartines populiarumo pozicijas, bet ir jas stiprinti.
Štai ir suvažiavime skambėjo įspėjimai, kad būtų pavojinga užmigti ant laurų ar pasitikėti vien sostinės scena, manant, jog partiją į priekį pastums Vilniaus meras R.Šimašius.
Nepaneigsi, kad liberalai turi dar vieną labai svarbų švietalą – europarlamentarą A.Guogą. Būtent šis aktyvus ir ambicingas veikėjas smarkiai prisidėjo (ir tebeprisideda) liberalams pritraukiant naujų rinkėjų, pirmiausia iš Darbo partijos stovyklos.
Bet akivaizdu ir tai, kad A.Guoga tampa nemažu galvos skausmu partijos vedliams, gali būti, jog ta įtampa išsiverš į paviršių ir ims kenkti partijai. Tai gali įvykti netgi iki Seimo rinkimų.
Taip prognozuoti leidžia ir suvažiavime A.Guogos mestas iššūkis E.Masiuliui renkant liberalų vadovą, nors prieš tai europarlamentaras dievagojosi šiuose rinkimuose nedalyvausiantis.
Negana to, pastarasis politikas apsiskelbė rinkėjų mėgstamiausiu liberalų atstovu ir pareiškė būsiantis pirmasis partijos rinkimų sąraše po rinkėjų reitingavimo.
Kitaip sakant, nepasitvirtino sklandžiusios kalbos, kad A.Guoga bus nuramintas pirmojo partijos vicepirmininko ir kandidato į ūkio ministrus antpečiais. Priešingai, kai kurie liberalų veikėjai neoficialiai teigė, jog ir pirmininko rinkimuose A.Guoga dalyvavo tik todėl, kad ateityje turėtų argumentą pasitraukti iš partijos su savo šalininkais.
Bet ir 166 balsai iš daugiau nei 700 – visai neblogas A.Guogos kraitis, tad jo ambicijos tapti pirmajam rinkimų sąraše po reitingavimo – ne iš piršto laužtos.
Liberalams dabar belieka tikėtis, kad europarlamentaro ambicijos ir konfliktai su jo viešai kritikuojamu partijos elitu per kraštus ims lietis jau po rinkimų.
Svarbūs asmenys kovojant dėl rinkėjų balsų turėtų būti ir suvažiavime pristatyti šešėlinės vyriausybės nariai.
Šitokių vyriausybių pristatymas kuo anksčiau prieš rinkimus – normali ir gera praktika visose demokratinėse šalyse. Tik Lietuvoje kandidatai į ministrų postus dažniausiai paaiškėja paskutinėmis užkulisinių valdžios dalybų akimirkomis – lyg triušiai iš skrybėlės.
Tačiau toli gražu ne visi liberalų pirmūnai (ar vidurio puolėjai), kurie buvo iškilmingai pristatyti miestui ir pasauliui, panašūs į žvaigždes, kurios galėtų apakinti rinkėjus. Daugeliui pastarųjų kaip tik turėtų kilti abejonių dėl partijos kadrinių pajėgumų.
Antai į svarbius finansų ir energetikos ministrų postus pasiūlyti kol kas tik verslo ar vadybos sluoksniuose pažįstami G.Dusevičius ir N.Pačėsa.
Tuo metu siūlymas vadovauti Aplinkos ministerijai – netikėtas, galintis turėti ir antrąjį, aštrų, galą. Tokio pripažinimo sulaukė partijos veterano E.Gentvilo sūnus klaipėdietis S.Gentvilas. Pats tėvas taikosi į savo sesers – dabartinės žemės ūkio ministrės V.Baltraitienės vietą.
Daugiau naujų veidų beveik ir nematyti.
Kai kurie jų daugelį rinkėjų turėtų nustebinti: ar tai tikrai geriausias ar geriausia? To, pavyzdžiui, būtų galima paklausti apie į kultūros ministres siūlomą D.Teišerskytę, kuri anksčiau rengėsi į politinę pensiją, arba apie galimą teisingumo ministrą A.Lydeką, per rinkimus net nesugebėjusį patekti į Seimą ir atsidūrusį jame tik todėl, kad pakeitė į Europarlamentą iškeliavusį P.Auštrevičių.
Žodžiu, pristatyta komanda rodo, kad liberalus, kaip ir kitas partijas, kamuoja kadrų deficitas. O tai – tik vienas kupstas jų vežimo kelyje į valdžią.
