Ar norėtumėte vietoj to, kad vyktume prie artimų žmonių kapų, visa šią tradiciją perkeltume į interneto erdvę, paspaudus tiesiog kompiuterio pelę? Virtualioje erdvėje sukurti ir antkapį, parašyti epitafiją, o pasivaikščiojus po tokias virtualias kapines, vietoj to, kad uždegti atminimo žvakutę, nuspausti savotišką „like“, kas virtualių kapinių steigėjų yra vadinama Pagerbimo ženklų. Galbūt padėti ant kapo ir virtualių gėlių. O tada jau ne tik pats žmogus jausis atlikęs savo pareigą artimiems, bet ir kiti matys.
Visa ši idėja kelia pagrindinį klausimą: o kodėl važiuojame ant artimųjų kapų Vėlinių savaitgalį, ir ne tik. Kodėl išėjusiems į Anapilį pastatome po to antkapį? Ar dėl to, kad parodyti kitiems, kaip šis žmogus buvo mums svarbus? Iš tikrųjų, dažnose šeimose, giminių rate atsiranda aktyvių asmenų, kuri vieni pirmųjų Vėlinių savaitgalį nuvažiuoja į kapines ir pažiūri, ar gerai kiti rūpinasi savo mirusiais artimais. Po to turi progos kalboms ne vienai dienai. Jie irgi tai vadina rūpesčiu mirusiu artimu.
Netrūksta ir žiniasklaidoje komentarų, kad kokia garsaus žmogaus šeima nepastatė antkapio išėjus į Anapilį tam, kuris svarbus visai Lietuvai. Matyt, tai irgi rūpestis.
Bet, matyt, ne dėl to vykstame prie artimųjų žmonių kapo. Ne dėl to, kad parodyti kitiems savo rūpestį išėjus į Anapilį brangiam žmogui. Taip jau yra daugelio mūsų širdyse, o gal ir genuose, kad mirus žmogui, jeigu buvo artimas ryšys su juo, viskas nenutrūksta. Ir vien tik minčių apie jį, prisiminimų nepakanka.
Vienintelė vieta, kur tas ryšys ypatingai stipriai pasireiškia, yra jo kapo vieta. Štai, kodėl taip svarbu, net ir neaiškiai žuvus žmogui, žinoti, kur jo kapas ir amžinojo poilsio vieta. Taip pat vis dažniau žymių Lietuvai žmonių palaikai pervežami į gimtinę, perlaidojant su pagarba, nors yra dar ir kita tradicija: mirusiojo poilsio geriau netrukdyti, palaikų neliesti.
Kai žmogus yra artimas mums asmeniškai, ateidami prie kapo tarsi ateiname bendrauti su tuo, kurio jau nėra mūsų pasaulyje. Bet daugelis tiki, kad ten šalia kapo gal plevena jo vėlė. Ne ta, kurios yra ieškančiųjų Helovyno naktį, o grįžusi į gamtą.
Vėlinių savaitgalį daug žmonių plūsta Vilniuje į Rasų ir Antakalnio kapines, kur ilsisi svarbūs visai Lietuvai asmenys. Yra tokios kapinės ir Kaune, buvusioje tarpukario laikinoje Lietuvos sostinėje. Einame uždegti žvakelių, padėti gėlių ant kapų žmonių, kurių galbūt visiškai nepažįstame arba žinojome, (jeigu tai pastarųjų laikų įžymybės), tik iš jų pasisakymų viešojoje erdvėje, dainų, muzikos, literatūros kūrinių. Eidami prie jų kapų, siekiame ir akistatos su mūsų istorija, kultūra. Vien paklausyti, perskaityti jų pasakytų kažkada žodžių, paklausyti dainų, pažiūrėti filmų, spektaklių yra negana.
Ar visa šį bendravimą gali atstoti apsilankymas virtualiose kapinėse? Manau, kad tai gali būti tik pagalbinė priemonė, kuri, noriu tikėti, neišstums stiprios mūsų tautos tradicijos. Galbūt taip pagarbą artimam parodys koks nors žmogus, išvykęs svetur ir negalintis tą savaitgalį sugrįžti į savo gimtinę. Galbūt ji pagelbės kokiam neįgaliam žmogui ar jau neturinčiam jėgų eiti prie kapo, nors dažnas dar iš paskutiniųjų tai stengtųsi daryti.
Ypač vyresnio amžiaus žmogus. Bet sveikatai juk nenurodysi. Gal virtualiose kapinėse norėtume apsilankyti, jeigu realiame gyvenime visų artimųjų žmonių kapinės išsiblaškiusios po visą šalį ir visų tiesiog negali spėti aplankyti.
Išgirdęs apie šią virtualių kapinių idėją, bandau ieškoti kokių pateisinimų tam, kas pakeičia realų bendravimą virtualiuoju. Ir taip šiomis dienomis, kur besusitiktų: gatvėje, transporte, kavinėje ar kur kitur netgi labai artimi vienam kitam žmonės, pamatysi įsikniaubusius į savo mobilius telefonus, planšetinius kompiuterius ar laptopus ir net vienas su kitu bendraujančius, rodant kažką į savo įrenginio ekraną.
Negi visa tai gali dabar ateiti ir ten, kas visada buvo ypatingas ryšys: su išėjusiu į Anapilį žmogumi. Šioje virtualių kapinių idėjoje, pavyzdžiui, gražus yra siekis sukurti savotišką duomenų bazę: nuotraukų, video medžiagos apie mirusį žmogų, kurią gali surasti kiekvienas, kas domisi jo buvusiu gyvenimu. Tačiau gal viso to geriau tada nevadinti virtualiomis kapinėmis, o tiesiog vieta, kur guli informacija apie mirusius?
Ar pasiūlius tokias paslaugas, neatsiras vis daugiau asmenų, kurie dabar jau turės priežastį nenuvykti prie artimųjų kapų, visų pirma, iš užsienio, bet ir gyvenantys Lietuvoje, žinodami, kad visada galės pasiteisinti sau ir parodyti kitiems savo rūpestį artimu žmogumi, paspaudę kompiuterio mygtuką?
Gal tuo pačiu metu gurkšnodami kur nors ramiai alų ar išvykę Vėlinių savaitgalį maudynių į saulėtus kraštus. Bet, ar tokiomis aplinkybėmis paspaudus „like“, nežengiame dar vieno žingsnio į robotų visuomenę? O gal tai tiesiog natūralus tęsinys šių dienų feisbukinės visuomenės?
