Sistema arčiau žmonių yra rinkti tik vienmandatėse, kaip ir buvo atkuriant nepriklausomybę. Pasitreniravę mitinguose politikai netingėjo ir eiliniuose rinkimuose susitikinėti su rinkėjais ar net suremti ragus su savo priešininku. Diskusijose dar galėjai išgirsti minčių ir apie nacionalinio masto problemas.
Deja, kuo toliau, tuo sparčiau pretendentų į politikus mintys ėmė vienodėti, kol pagaliau piliečiai pradėjo matyti tik kalbančias galvas televizoriuose. Vienas asmuo iš Žemaitijos taip apibūdino politinių diskusijų laidą: „Nuors ožmušk, naprėsėmenu, apė kon šnekiejė.“
Nemaža dalis į Seimą tik pagal partijų sąrašus patekusių politikų tapo „kažkur matyti“.
Socialdemokratai aiškina, kad panaikinus vienmandates stiprės partijos, o politikai daugiau galvos apie bendresnes nacionalines problemas.
Argumentas nėra niekinis, partijos Lietuvoje silpnos. Bet mūsų sąlygomis stiprėtų tik partijų valdybos ir daug metų beveik tas pats kandidatų dešimtukas.
Demokratija partijų viduje menka, diskusijos nevyksta, bet aršios užkulisinės kovos. Politikas, susipykęs su partijos vadovybe ir pastumtas į rinkimų sąrašo paraštę, dar turi šansą išlaikyti savo poziciją vienmandatėje apygardoje. Partijų sąrašų karalystėje savarankiškos minties šansai yra nuliniai.
Pasižiūrėkite, kas tradicinėse sisteminėse partijose, pralaimėjusiose rinkimus, susirašo į šešėlinius ministrus.
Permainos rinkimų sistemoje pribrendusios, bet tik balsavimo išskirtinai vienmandatėse apygardose kryptimi. Ir kuo daugiau galimybių išeiti į didžiąją politiką visuomeninėms organizacijoms. Visais kitais atvejais laukia tik stagnacija ir staigi netikėta partinė mirtis.
Apskritai tradicinių, ideologinių partijų ateitis miglota visame demokratiniame pasaulyje. Partijų išvargti idėjiniai skirtumai tokie menki, kad net jų pristatytojai patyliukais juokiasi į rankovę.
Žinoma, nesiburiant į atskiras grupes politikams ne tik sunku laimėti rinkimus, bet ir valstybei vadovauti. Tačiau klijai, palaikantys partinę vienybę, vis labiau išskydę. Pasaulyje bręsta naujos politinio organizavimosi formos. Bet kaip jos atrodys ir funkcionuos, niekas aiškiau dar negali pasakyti.
Viena aišku – ateityje politikai bursis pagal tam tikru metu iškilusį kokį nors vieną bendrą, bet nebūtinai ilgalaikį tikslą.
Mano manymu, Sąjūdis buvo viena moderniausių politinio judėjimo formų. Jis turėjo aiškų tikslą – atkurti nepriklausomą valstybę. Tam tikslui jis galėjo telkti tikinčius ir ateistus, komunistus ir disidentus. Pasaulėžiūrinė tolerancija Sąjūdyje buvo unikali ir kažin ar pakartojama.
Gyventojai politikus į Atkuriamąjį Seimą rinko ne pagal pasaulėžiūrą, o keldami sau klausimą, ar tas ar kitas politikas tinka tam tikslui pasiekti. Kiek pamenu, per susitikimus rinkėjai retai kėlė tolesnių valstybės reformų klausimus. Niekas nereikalavo atsakyti, kokia bus Lietuva po dvidešimties metų. Svarbiausia buvo pradinis žingsnis – Nepriklausomybė. Taip ir atsitiko.
Atkuriamasis Seimas savo tikslą pasiekė ir dar paruošė teisinius pamatus tolesniam keliui – Konstitucijai. Ūkinėms, socialinėms ir visoms kitoms reformoms Atkuriamasis Seimas nebuvo pasiruošęs, todėl išankstiniai rinkimai buvo neišvengiami.
Antrojo politinio gyvenimo etapo tikslas taip pat buvo aiškus – reformos. Ryškėjo dvi akivaizdžios ir natūralios politinio telkimosi kryptys – liberalių europietiškų reformų ir konservatyvioji, sergėjanti, kad beatodairiškos reformos nesunaikintų lietuviškos kultūros. Deja, realiame gyvenime įvyko kitaip.
Kadangi nebuvo kam suformuluoti pagrindinio tikslo, partijos ėmė rastis kaip grybai, greta gerų ir visiškai nevartojami. Partijų pavadinimai ir turinys visiškai susipainiojo.
Konservatoriai tapo aršesni reformų požiūriu už liberalus. Liberalams teko tik liberalių knygelių platintojų vaidmuo. Socialdemokratai, inkorporavę į savo gretas „buvusius“, suvokė, kad jei per daug užsiimsi pagal apibrėžimą pagalba vargšams ir socialiniu teisingumu, tai ir pats nieko neturėsi, o rūpinimosi lietuviška kultūra, mokslu bei panašiais dalykais beliko tiek, kiek jo atliko nuo žemės ūkio.
Prisimenu užklasinius svarstymus, kad reikia Sąjūdžio pavydžiu suburti didelę politikų reformatorių grupę ir paieškoti konservatyvių konservatorių. Tačiau geri norai už klasės durų ir liko.
Žinoma, nors ir sunkiai, Lietuvoje reformos vyko, atsistojome ant bent jau aiškiai kur vedančių bėgių ir su visokio turinio vagonais riedame toliau. Kur link? Tikrai ne į pražūtį. Judame iki taško, kur baigiasi nueitas intensyvių reformų etapas ir kyla naujas klausimas: koks dabar bendras tikslas?
Tapti panašiems į vieną Skandinavijos valstybių? Bet tai daugiau techninė užduotis. Ir ne visus politikus vienijanti. Reali, iš politinės pasąmonės kylanti nauja problema Lietuvai, ir ne tik jai, yra mūsų valstybės savarankiškumas ES ir NATO kontekste.
Kol aplinkui ramu, viskas atrodo gerai. Tačiau pakako neprognozuota kryptimi pajudėti Rusijai, iškart dėl bendros Vakarų pozicijos kilo virtinė atvirų ir dar daugiau paslėptų tarpusavio nesutarimų ar nuosavo trigrašio vertės klausimų.
Pabėgėlių krizė be jokių užuolankų pademonstravo, kad tebėra didelės ir mažos valstybės. Naujas tikslas lems ir partijų vaidmenį. Rinkimų sistemos – jau antraeilis dalykas.
