Sistema arčiau žmonių yra rinkti tik vienmandatėse, kaip ir buvo
atkuriant nepriklausomybę. Pasitreniravę mitinguose politikai netingėjo
ir eiliniuose rinkimuose susitikinėti su rinkėjais ar net suremti ragus
su savo priešininku. Diskusijose dar galėjai išgirsti minčių ir apie
nacionalinio masto problemas.
Deja, kuo toliau, tuo sparčiau pretendentų į politikus mintys ėmė
vienodėti, kol pagaliau piliečiai pradėjo matyti tik kalbančias galvas
televizoriuose. Vienas asmuo iš Žemaitijos taip apibūdino politinių
diskusijų laidą: „Nuors ožmušk, naprėsėmenu, apė kon šnekiejė.“
Nemaža dalis į Seimą tik pagal partijų sąrašus patekusių politikų tapo
„kažkur matyti“.
Socialdemokratai aiškina, kad panaikinus vienmandates stiprės partijos,
o politikai daugiau galvos apie bendresnes nacionalines problemas.
Argumentas nėra niekinis, partijos Lietuvoje silpnos. Bet mūsų
sąlygomis stiprėtų tik partijų valdybos ir daug metų beveik tas pats
kandidatų dešimtukas.
Demokratija partijų viduje menka, diskusijos nevyksta, bet aršios
užkulisinės kovos. Politikas, susipykęs su partijos vadovybe ir
pastumtas į rinkimų sąrašo paraštę, dar turi šansą išlaikyti savo
poziciją vienmandatėje apygardoje. Partijų sąrašų karalystėje
savarankiškos minties šansai yra nuliniai.
Pasižiūrėkite, kas tradicinėse sisteminėse partijose, pralaimėjusiose
rinkimus, susirašo į šešėlinius ministrus.
Permainos rinkimų sistemoje pribrendusios, bet tik balsavimo išskirtinai
vienmandatėse apygardose kryptimi. Ir kuo daugiau galimybių išeiti į
didžiąją politiką visuomeninėms organizacijoms. Visais kitais atvejais
laukia tik stagnacija ir staigi netikėta partinė mirtis.
Apskritai tradicinių, ideologinių partijų ateitis miglota visame
demokratiniame pasaulyje. Partijų išvargti idėjiniai skirtumai tokie
menki, kad net jų pristatytojai patyliukais juokiasi į rankovę.
Žinoma, nesiburiant į atskiras grupes politikams ne tik sunku laimėti
rinkimus, bet ir valstybei vadovauti. Tačiau klijai, palaikantys
partinę vienybę, vis labiau išskydę. Pasaulyje bręsta naujos politinio
organizavimosi formos. Bet kaip jos atrodys ir funkcionuos, niekas
aiškiau dar negali pasakyti.
Viena aišku – ateityje politikai bursis pagal tam tikru metu iškilusį
kokį nors vieną bendrą, bet nebūtinai ilgalaikį tikslą.
Mano manymu, Sąjūdis buvo viena moderniausių politinio judėjimo formų.
Jis turėjo aiškų tikslą – atkurti nepriklausomą valstybę. Tam tikslui
jis galėjo telkti tikinčius ir ateistus, komunistus ir disidentus.
Pasaulėžiūrinė tolerancija Sąjūdyje buvo unikali ir kažin ar
pakartojama.
Gyventojai politikus į Atkuriamąjį Seimą rinko ne pagal pasaulėžiūrą, o
keldami sau klausimą, ar tas ar kitas politikas tinka tam tikslui
pasiekti. Kiek pamenu, per susitikimus rinkėjai retai kėlė tolesnių
valstybės reformų klausimus. Niekas nereikalavo atsakyti, kokia bus
Lietuva po dvidešimties metų. Svarbiausia buvo pradinis žingsnis –
Nepriklausomybė. Taip ir atsitiko.
Atkuriamasis Seimas savo tikslą pasiekė ir dar paruošė teisinius pamatus
tolesniam keliui – Konstitucijai. Ūkinėms, socialinėms ir visoms kitoms
reformoms Atkuriamasis Seimas nebuvo pasiruošęs, todėl išankstiniai
rinkimai buvo neišvengiami.
Antrojo politinio gyvenimo etapo tikslas taip pat buvo aiškus –
reformos. Ryškėjo dvi akivaizdžios ir natūralios politinio telkimosi
kryptys – liberalių europietiškų reformų ir konservatyvioji,
sergėjanti, kad beatodairiškos reformos nesunaikintų lietuviškos
kultūros. Deja, realiame gyvenime įvyko kitaip.
Kadangi nebuvo kam suformuluoti pagrindinio tikslo, partijos ėmė rastis
kaip grybai, greta gerų ir visiškai nevartojami. Partijų pavadinimai ir
turinys visiškai susipainiojo.
Konservatoriai tapo aršesni reformų požiūriu už liberalus. Liberalams
teko tik liberalių knygelių platintojų vaidmuo. Socialdemokratai,
inkorporavę į savo gretas „buvusius“, suvokė, kad jei per daug užsiimsi
pagal apibrėžimą pagalba vargšams ir socialiniu teisingumu, tai ir pats
nieko neturėsi, o rūpinimosi lietuviška kultūra, mokslu bei panašiais
dalykais beliko tiek, kiek jo atliko nuo žemės ūkio.
Prisimenu užklasinius svarstymus, kad reikia Sąjūdžio pavydžiu suburti
didelę politikų reformatorių grupę ir paieškoti konservatyvių
konservatorių. Tačiau geri norai už klasės durų ir liko.
Žinoma, nors ir sunkiai, Lietuvoje reformos vyko, atsistojome ant bent
jau aiškiai kur vedančių bėgių ir su visokio turinio vagonais riedame
toliau. Kur link? Tikrai ne į pražūtį. Judame iki taško, kur baigiasi
nueitas intensyvių reformų etapas ir kyla naujas klausimas: koks dabar
bendras tikslas?
Tapti panašiems į vieną Skandinavijos valstybių? Bet tai daugiau
techninė užduotis. Ir ne visus politikus vienijanti. Reali, iš
politinės pasąmonės kylanti nauja problema Lietuvai, ir ne tik jai, yra
mūsų valstybės savarankiškumas ES ir NATO kontekste.
Kol aplinkui ramu, viskas atrodo gerai. Tačiau pakako neprognozuota
kryptimi pajudėti Rusijai, iškart dėl bendros Vakarų pozicijos kilo
virtinė atvirų ir dar daugiau paslėptų tarpusavio nesutarimų ar nuosavo
trigrašio vertės klausimų.
Pabėgėlių krizė be jokių užuolankų pademonstravo, kad tebėra didelės ir
mažos valstybės. Naujas tikslas lems ir partijų vaidmenį. Rinkimų
sistemos – jau antraeilis dalykas.