Nežinia, ar internautų platinamą posakį matė Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto (VDA KF) priekabiavimo dėl lyties istorijos dalyvės, tačiau moterys savo kailiu įsitikino jo teisingumu. Po to, kai Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai (LGKT) apskundė profesorių, tapybos studijų programos vadovą Praną Griušį, viena iš dėstytojų neteko darbo, kitai perpus sumažintas darbo krūvis.
Žinomas tapytojas P.Griušys kolegių nemalonės ir skundo sulaukė po to, kai šios parodoje pamatė tapybos darbą „Jų ieško policija“. Trijų pavaizduotų nuogų rubensiškų formų moterų akte dėstytojos įžiūrėjo savo portretinių bruožų, o LGKT nustatė, kad P.Griušys priekabiavo prie lyties ir pasiūlė taikyti tapytojui atsakomybę dėl netinkamo elgesio.
VDA KF vadovai, o ir pats menininkas rado ir ras dešimtis pateisinamų priežasčių, kodėl skandalo įpūtėjos liko be darbo – ir studentų sumažėjo, ir moterų dėstomos programos tapo mažiau reikalingos, o ir apskritai terminuotą sutartį nebūtina pratęsti. Ir jie bus visiškai teisūs, nes darbdavys visada ras būdą, jei tik norės, kaip atsikratyti neparankaus darbuotojo. Tik, va, turi būti noras tų būdų ieškoti.
Ginčytis dėl to, ar vieno paveikslo istorija, ne tik patekusi į viešumą, bet ir svarstyta priekabiavimo dėl lyties kontekste, nepakenkė VDA Kauno fakultetui, vargu ar verta. Žinoma, kad garbės šiai aukštajai mokyklai tikrai nepridėjo. O ir be priežasties skandalingo akto autoriui nebūtų skirtas papeikimas bei plačiai diskutuojama apie kitas jo žemiškąsias nuodėmes.
Sakysite, o kas iš mūsų nėra nuodėmingas? Tikrai. Jei nesikeikiame viešai, tai bent mintyse paburnojame prieš savo viršininką ar artimą. Jei nerašome skundų, tai gal tiesiog todėl, kad neturime drąsos viešai išsakyti savo nepasitenkinimo ir tik anonimiškai išsiliejame internete komentuodami vieną ar kitą gyvenimišką situaciją.
Štai šią savaitę Kaune vėl prisiminta dar viena aukštoji mokykla – Vytauto Didžiojo universitetas (VDU).
Antradienį Kauno apylinkės teismas atvertė rugsėjo 1-ąją vykusios „Aukštojo Moxlo“ akcijos bylą. Aiškinamasi, ar ši meninė-socialinė akcija, kaip ją įvardija patys iniciatoriai, buvo VDU šventės dalis, ar ne, ir kas dėl jos kaltas.
Prisiminkime: mokslo metų pradžios dieną Laisvės alėjoje studentai pastatė simbolinį laimės ratą. Jį sukant buvo siūloma sužinoti savo ateitį – „Aukštojo Moxlo fakultete“ įsigytos profesijos perspektyvas. Pasirinkimo galimybės nebuvo labai laimingos – tai darbas prekybos ar paslaugų sferoje (dažniausiai didžiuliuose prekybos centruose) arba emigracija.
Tačiau studentų ateities ratas sukosi labai trumpai – jį sustabdė policijos pareigūnai, sužinoję, kad tokiai akcijai nėra gauta leidimo. VDU rektorius, be to, patvirtino, kad tai nėra oficialios universiteto šventės dalis.
Nuo to momento pradėjo suktis jau akcijos teisinio vertinimo karuselė. Ir graudu, ir šiek tiek juokinga, tačiau istorija atsidūrė teisme, į ją įtraukti ne tik liūdnai apie savo ateitį pašmaikštauti sumanę studentai, doktorantai, bet net VDU rektorius. Pastarasis tapo liudininku, kurio žodis gali būti itin svarus Temidei priimant sprendimą.
Tačiau studentai nusiteikę ryžtingai. „Simbolinis „Auktojo Moxlo“ ratas dar suksis“, – tikino. Išėję iš teismo salės jie patraukė į Laisvės alėją, kur norintieji vėl turėjo galimybę pasukti tą patį laimės ratą ir sužinoti, kokias „garantijas“ suteikia aukštojo mokslo diplomas.
Nors akciją vėl stebėjo policijos pareigūnai, o apie ją šį kartą buvo pranešta ir savivaldybei, laisvos studentų socialinės-meninės akcijos šį kartą užgniaužti niekas nesiryžo. Priešingai, studentai mano, kad jiems pavyko atkreipti dėmesį į labai svarbią problemą – pats rektorius pakvietė juos susitikti ir padiskutuoti apie rūpimus aukštojo mokslo klausimus.
Dvi skirtingos istorijos, kurių dalyviai už laisvą mintį ir meninę jos išraišką moka brangiai. Tačiau juk viskas mūsų gyvenime turi kainą. Drąsus poelgis – taip pat.
„Laikinoji sostinė“
