Tada atrodė, kad visa Lietuva prigludo prie TV ekranų ir su ašaromis akyse ir aukojo beglobiams vaikams. Vėliau pasiteisinus pirmajai akcijai, į žmonių gerumą buvo apeliuojama rengiant aukojimo akcijas neįgaliems vaikams, senelių namuose gyvenantiems senoliams, skaudžias nelaimes patyrusioms šeimoms, net kitų šalių gyventojams.
Niekas nepaneigs – televizija labai stipri jėga, galinti pakeisti likimą. Ir tikrai pakeitė. Neabejoju, kad mažųjų ligonių gyvenimo kokybė pagerėjo, kai už suaukotus pinigus buvo nupirkti reikiami medicinos aparatai arba įrengti jaukūs kambariai globos namuose. Po stiprią žinią nešančių akcijų padaugėjo ir šeimų, norinčių įsivaikinti mažuosius beglobius. Tai – džiugu ir sveikintina.
Tačiau kuo toliau, tuo gražiau – pinigų rinkimo ir aukojimo akcijos persikėlė į socialinius tinklus. Dabar nėra dienos, kad internete neplistų pagalbos prašymai su maldavimais aukoti, gelbėti mirštančius vaikus, mamas, tėčius.
Suprantu tų šeimų, kurioms trūksta lėšų vaistams ar gydymui, situaciją. Kai prarandi viltį ir nežinai, ką daryti, o artimiausio žmogaus gyvenimo dienos suskaičiuotos, imiesi bet ko: ieškai geradarių socialiniuose tinkluose, kreipiesi į žiniasklaidą, televiziją. Šeimos sutinka paviešinti slapčiausias ir intymiausias detales. Tačiau kaip paprastam žmogui atskirti, ar šeima, prašanti pagalbos, iš tiesų išgyvena sunkų periodą, ar tik apsimeta socialiniame tinkle viešindama graudų tekstą.
Teko susidurti su keliais atvejais, kai išplitus pagalbos prašymui su nurodytu sąskaitos numeriu vėliau atsirasdavo pranešimų, kad pagalbos besišaukusi šeima tėra apgavikai, siekiantys pasipelnyti.
Tad kaip neužkibti ant sukčių kabliuko? Kaip išlikti budriems ir padėti tiems, kuriems tikrai reikia pagalbos? Ir kaip garantuoti, kad į sąskaitą pervesti keli eurai bus skirti ligonio vaistams, aparatūrai, o ne alaus buteliui ar naujai batų porai? Turiu kelis patarimus ir labai raginčiau atkreipti į juos dėmesį.
1. Jei norite atiduoti išaugtus vaikų drabužius, avalynę ar žaislus, kreipkitės į jūsų mieste esančias organizacijas, dirbančias su šeimomis, kurioms reikia paramos. Paprastai tokiose organizacijoje yra socialiniai darbuotojai, kurie puikiai pažįsta problemines šeimas ir gali patarti, kam ir kokios pagalbos reikia labiausiai.
2. Socialiniuose tinkluose yra ne viena oficiali grupė, į kurią įstojus galima pamatyti, kur nukeliauja atiduota labdara. Ten taip pat skelbiama informacija apie vargstančias šeimas, kurioms reikia tam tikrų daiktų. Padovanodami reikalingą striukę ar batukus vargstančiai šeimai suteiksite konkrečią pagalbą, kuri bus įvertinta.
3. Jei internete pamatėte pagalbos šauksmą su graudžia istorija ir nurodytu sąskaitos numeriu, neskubėkite pervesti pinigų. Atminkite, kad sukčiavimo atveju jums niekas negrąžins pervestos pinigų sumos. Geriau sekite žiniasklaidą – jei pagalbos šauksmas tikras ir neišgalvotas, greitai rasite išsamią istoriją su pagalbos besišaukiančių asmeny vardais, pavardėmis ir konkrečiomis detalėmis. Turite pasitikėti žiniasklaida. Naujienų portalai tikrai neafišuoja sukčių istorijų.
4. Dažnai atrodo, kad pagalbos reikia tiems, kurie gyvena toli ir yra mums nepasiekiami, tačiau tai tėra mitas. Nustebsite sužinoję, kad net ir tiems, kurie gyvena greta jūsų, gali būti reikalinga tam tikra pagalba. Gal vienišai senolei praverstų keli pakeliai cukraus? O gal daugiavaikės mamos vaikams trūksta sąsiuvinių ar kitų buities rakandų? Nors ir maža, reali pagalba greta gyvenančiam žmogui yra tikresnė už nuolat aplink aidinčius netikrus pagalbos šauksmus.
5. Pastaruoju metu žmonės tapo labai drąsūs. Pamatę, kad geraširdžiai yra linkę aukoti ir noriai dalijasi tuo, ką patys turi, jie neįvertina savo nelaimės ir skuba prašyti pagalbos. Todėl visus pagalbos prašymo atvejus turėtumėte gerai išanalizuoti ir nuspręsti, kam norite padėti. Juk jūsų galimybės taip pat nėra beribės, todėl nuspręskite, kiek ir kokiu tikslu norite aukoti. Susidėliokite planus, ką norite paremti: ar senolius, ar mažus vaikus, ar nelaimės ištiktas šeimas.
Pati nuolat aukoju – drabužius atiduodu skurstančioms šeimoms, abejinga nelieku šeimoms, kurioms reikalinga finansinė pagalba, tačiau kartais susimąstau, ką daryčiau, jei mano šeimai reikėtų pagalbos. Turbūt belsčiau į kiekvienas duris ir langus, prašydama atkreipti dėmesį ir padėti.
Gal ir naiviai, bet nuoširdžiai tikiu, kad didžiausią paramą didelių nelaimių ar ligų ištiktiems žmonėms turėtų suteikti valstybė. Kol efektyviai (o ne taip kaip dabar) veikiačios institucijos nepasirūpins tais, kuriems reikia pagalbos, pagalbos šauksmų tik daugės.
