Neseniai į komisijos vadovo kėdę sėdęs psichologas teigė, kad kandidatų į teisėjus netrūksta, o pati teismų sistema pamažu kratosi represinės struktūros etiketės ir tampa atviresnė visuomenei.
– Metus stebėjote komisijos darbą būdamas jos narys. Kokių pokyčių reikia teisėjų atrankos sistemai ir pačių teisėjų darbe?
– Svarbiausią sprendimą priėmiau prieš metus, kai sulaukiau pasiūlymo prisidėti prie Pretendentų į teisėjus atrankos komisijos narių. Tikrai nesigailiu priėmęs iššūkį, nes šis darbas yra labai prasmingas.
Teisėjų atranka yra gana specifinis procesas. Mūsų pagrindinė užduotis – užtikrinti, kad į sistemą pakliūtų geriausi žmonės, galintys puikiai atlikti teisėjo funkcijas.
Nors teisėjų paskyrimas yra šalies prezidento prerogatyva, suformuota komisija, kurios keturi nariai yra ne iš teisėjų, tai visuomenės atstovai, ir trys iš teisėjų luomo. Tai rodo, kad visuomenė aktyviai dalyvauja šiame procese.
– Kaip vertinamas kandidatas į teisėjus?
– Vertinama kandidato kompetencija, savybės. Apie kandidatą komisija gauna daug informacijos. Tai informacija apie jo patirtį, ankstesnį darbą ir kitokios charakteristikos.
Nors ir surenkama nemažai informacijos, komisija tam ir sudaryta, kad pokalbio metu pateikiant atitinkamus klausimus būtų galima įsigilinti į aspektus, kurie ne iki galo aiškūs.
– Kiek komisija per atrankos pokalbį gali nukrypti nuo reglamento?
– Nėra labai griežto reglamento, kokius klausimus galime pateikti. Privalome maksimaliai objektyviai įvertinti pretendentą. Yra tam tikrų vertinimo kriterijų, kad, suprantama, jais vadovaudamiesi r vertiname būsimus teisėjus. Labai svarbu kandidato motyvacijos kriterijus ir asmeninės savybės.
Nors ir turime apie tai daug informacijos, ateina gyvas žmogus ir su juo apie tai diskutuojame.
– Sunku įsivaizduoti, kokia komisijos darbo apimtis. Kiek kandidatų paprastai būna į vieną postą?
– Komisija renkasi kiekvieną savaitę. Dar iki posėdžio kiekvienam komisijos nariui reikia susipažinti su nemažai informacijos apie kandidatus. Atrankos skalbiamos į atskirus teismus, tad suprantama, kad kai skelbiama atranka į Vilniaus miesto apylinkės teismą, į vieną vietą kandidatų būna nemažai, žinoma, mažesnėse gyvenvietėse būna 3–4 kandidatai į vieną vietą.
Konkurencija didžiuosiuose miestuose yra labai didelė ir gerų pretendentų tikrai esama.
Svarbu pabrėžti, kad komisijos išvados nesaisto prezidentės. Komisija pateikia savo vertinimus, bet prezidentė susitinka su kandidatais ir priima sprendimą, kuris iš jų yra tinkamiausias užimti teisėjo vietą.
– 2015-aisiais atliktos visuomenės nuomonės apklausos parodė, kad lietuvių pasitikėjimas teismais ėmė didėti, su kuo šią tendenciją sietumėte?
– Nuo komisijos darbo sėkmės priklauso ir naujai įsiliejančių teisėjų darbo kokybė. Užtikrinus efektyvią atranką ilgainiui galima užtikrinti teisėjų darbo kokybę. Dabar teisėjų veiklos skaidrumui ir viešumui skiriama itin daug dėmesio.
Teismai gana daug kalba apie savo veiklą, daugiau viešumo esama rezonansinių bylų atveju. Į sistemą, kurią anksčiau visuomenė suvokė kaip neskaidrią ir uždarą, kai buvo sunku suprasti, kas ten vyksta, šiandien požiūris keičiasi.
– Užsiminėte apie rezonansines bylas. Kaip manote, ar nuo jų eigos, aplinkybių ir priklauso visuomenės pasitikėjimas teismų sistema?
– Vienaprasmiškai priklauso. Svarbu ir tai, kiek informacijos apie tas bylas ir sprendimus pateikia žiniasklaida, kaip pati teisėsauga apie tai kalba. Teisėjai gali būti labai kvalifikuoti, sąžiningi ar priimti labai teisingus sprendimus, bet tai nereiškia, kad vien dėl to jų veikla bus visuomenės gerai vertinama, nes yra kitų veiksnių, tam darančių įtaką.
Žiūrint iš visuomenės intereso pozicijų, šiuo metu teismų sistemoje vyksta labai pozityvių pokyčių. Keliamas teisėjų darbo vertinimo klausimas, jų atsakomybės klausimai, nėra nuolaidų aplaidaus darbo atvejais.
– Sociologai sako, kad teismų sistema išgyvena tam tikrą mąstymo lūžį – keičiasi kartos, realios laisvės atėmimo bausmės trumpėja, bet visuomenė vis tiek linkusi daryti tam tikrą spaudimą, kad bausmės būtų griežtos. Ar kartais teisėjui netenka laviruoti tarp įstatymo raidės ir visuomenės lūkesčių?
– Teisėjų atrankos sistema sudėliota taip, kad būtų galima maksimaliai užtikrinti gerą teisėjų ugdymo ir atrankos kokybę.
Teisėjo darbas nėra toks, kad jis turi labai griežtas svarstykles ir gali smulkmeniškai pasverti, kiek kiekvienam atseikėti. Reikia įvertinti daugelį aplinkybių ir paskelbti nuosprendį. Tam tikras laisvės laipsnis traktuojant įstatymą visuomet egzistuoja. Žinoma, svarbu teisinė teisėjo kvalifikacija, bet būtina ir jo gyvenimiška erudicija, tam tikri vertybiniai, doroviniai principai.
Jei kalbame apie nuosprendžių humaniškumą, tai su tuo sutinku ir palaikau, nes sovietmečiu teisėsaugos funkcija buvo suprantama kaip represinė, o mes šią funkciją suvokiame kaip siekį paveikti žmogų, bet ne mažiau svarbi ir atsakomybė visuomenei. Jei žmogus padarė nusikaltimą, jis turi atsakyti, bet turime galvoti ir apie tai, kas to žmogaus laukia toliau. Ir teisėjai, priimdami nuosprendžius, tai įvertina.
Jei dalis visuomenės, turėdama mažai informacijos apie tam tikras bylos detales, turi labai didelių lūkesčių, kad asmuo bus ilgam nuteistas, ir tie lūkesčiai nepatenkinami, teisėjas paskelbia švelnesnį nuosprendį, nei tikėtasi, tuomet per nuosprendžio paaiškinimą tam tikrą efektą pasiekti galima.
Nepamenu atvejo, kad prieš dešimtmetį būtų buvę galima televizijos ekrane pamatyti teisėją, kalbantį apie tam tikrą nuosprendį. Dabar tokie dalykai vyksta ir komunikacija su visuomene tikrai padeda.
– Kokius tikslus numatėte savo kadencijai Teisėjų atrankos komisijos vadovo poste?
– Reikia toliau ieškoti būdų, kaip paspartinti ir padaryti objektyvų pretendentų vertinimo procesą. Atrankos kriterijų ir jų interpretavimo klausimai, komisijos narių pasirengimo vertinti pretendentus klausimai yra patys svarbiausi, prie jų bus ir toliau dirbama.
– Kiek laiko užtrunka teisėjo paskyrimas nuo atrankos paskelbimo iki paties paskyrimo?
– Gali būti trys mėnesiai, gali būti ir pusė metų. Jei skelbiama atranka į vieno didžiųjų miestų apylinkės teismą ir laisvų vietų yra ne viena, o 5–6, kandidatų skaičius tikrai didelis, o susitikimai su jais užtrunka.
Atrankos komisija vertina pretendentus ne tik į pirmosios instancijos teismus, bet ir į apygardos ar apeliacinius teismus.
– Kaip keičiasi teisėjo įvaizdis visuomenėje?
– Lietuvoje krepšinį supranta visi, nors ne visi jį žaidžia ir net ne visi žiūri, bet visi turi nuomonę. Taip yra ir su teisėjais – visi turi apie juos nuomonę, nors net ne kiekvienas yra su jais susidūręs.
Tų žmonės, kurie tiesiogiai susiduria su teismų veikla ir teisėjų darbu, akyse teisėjų įvaizdis gerėja. Teisėjai kvalifikuoti, moka vadovauti procesui. Konkretaus žmogaus nuomonę apie teisėją labai veikia tai, ar jam palankų, ar nepalankų sprendimą šis priima, bet žinau ne vieną atvejį, kai ir nepalankų sprendimą priėmęs teisėjas buvo vertinamas pozityviai.
Turime kalbėti ne tik apie tai, kas blogai, bet ir apie tai, kas gerai. Esu nustebęs, kad teisėjais nori tapti daug itin kvalifikuotų ir, svarbiausia, motyvuotų žmonių. Tai teisėjų padėjėjai, kurie neblogai išmano šio darbo virtuvę, taip pat mokslininkai, advokatai. Tai jau brandūs ir labai išsilavinę, padorūs žmonės, tad yra iš ko rinktis.
Iš pokalbių su pretendentais galiu pasakyti, kad jiems labai svarbus teisingumo vykdymas. Jie mano, kad turi pakankamai moralinių ir dalykinių savybių, kurios leis atsijoti, kas gerai, o kas blogai, ir priimti objektyvų sprendimą. Noras vykdyti teisingumą yra ne tuščias žodis, o svarbus motyvas.
– Ar tokią jaunų teisininkų iniciatyvą sietumėte su pilietinės visuomenės Lietuvoje formavimusi?
– Taip, pilietinės visuomenės vystymąsi tikrai siečiau su šiuo aktyviu procesu. Kai jauni išsilavinę, aukštus moralinius standartus turintys žmonės eina į teisėjus, jie tai daro suvokdami, kad jų atėjimas bus naudingas visuomenei.
