Deja, pastarasis mūsų visuomenėje dar nėra tapęs kažkokia baisia nuodėme. Todėl, šiuo atveju Socialdemokratų partija, gali ir toliau džiaugtis aukščiausiais reitingais.
„Santykis su sovietine praeitimi ir yra didžiausia lietuvių trauma, egzistencinio nerimo ir žudančio dvilypumo šaltinis.“, savo straipsnyje „Niekas nenorėjo mirti (ir niekas nenorėjo prisiminti)“ pastebi prof. Leonidas Donskis. Žinoma, jis kalba apie šiandienos tautos dvasinę būseną.
Buitinė korupcija, tapusi ir politine, yra tos būsenos materiali išraiška. Į socialdemokratų partiją drebinančius vienas po kito senai užprogramuotus skandalus, partijos vadovybė atsikerta pritrenkiančiai primityviu politiniu žargonu: „Prasideda purvina rinkimų kampanija“. Ir nesvarbu, kad kalba vyksta apie premjero žento įmonės reikalus, su kuria juk pats premjeras nieko bendro nei tiesiogiai, nei netiesiogiai neturi.
Nesvarbu, kad Druskininkų savivaldybę per jos vandens parką „garsina“ galimos politinės korupcijos audra, nesvarbu Šiaulių Respublikinės ligoninės vadovų išskirtinai puikiai korumpuotas gyvenimo būdas. Pastarieji juk išgyveno kažkaip prie bet kurios vyriausybės ir tų vyriausybių sveikatos apsaugos ministrų.
Noriu pasakyti, kad kol opozicija turės dokumentuotų priežasčių kritikuoti socialdemokratų partijos nenorą imtis rimtų sankcijų prieš partiją diskredituojančius narius neatsižvelgiant į jų užimamas pareigas, į jų naudą partijai, tol partijai ir toliau teks gintis pigiais atsimušinėjimais.
Deja, tas nenoras išsikuopti iš esmės pasireiškė blokuojant Antikorupcijos komisijos siekį svarstyti Druskininkų vandens parko dovanų vajų garsiems politikams, tame tarpe ir kai kuriems socialdemokratams.
Nuspręsta atsimušinėti neva nenoru kliudyti teisėsaugos institucijoms, kad anos, ne duok Dieve, nepajustų Seimo spaudimo. Konservatorių valdymo laikais, jeigu kas dar pamena, pradžioje vyravo toks pat žargonas. Bet įsikišus prezidentei, buvo atsisakyta ir D.Kreivio, ir kitų į tikras ar galimas korupcijos pinkles patekusių TS-LKD partijos veikėjų.
Ir, galiausiai, ar nereikėtų kai kuriems socialdemokratų partijos nariams prisiminti šiandien jau eurokomisaro Vytenio Andriukaičio, apkaltinto korupcija, atsisakymo Seimo nario mandato? Tai buvo sąžiningas sprendimas žmogaus, puikiai suprantančio skirtumą tarp siaurų partinių ir asmeninių interesų ginimo, ir partijos patikimumo visuomenės akyse.
Beje, kodėl šį kartą neįsikiša prezidentė, supratimo neturi net politologai. Geriau pabandytų atsakyti į klausimą, kada pagaliau patys socialdemokratai, jų vadovai pradės elgtis taip, kaip tai daro pavyzdžiui, Skandinavijos politikai, tame tarpe Skandinavijos socialdemokratai, iškilus kelis kartus mažesniems vienokios ar kitokios korupcijos atvejams.
Antraip nei mūsiškiai kuo skubiausiai puolantys į atlapus žiniasklaidai ar bet kokiam kritikui, Skandinavijos politinių partijų vadovai, jų partijų etikos komisijos reaguoja žaibiškai ir be jokio gailesčio. Neatsižvelgiant į politiko užimamas pareigas partijoje ir kiek nusipelnęs partijai bei jos rinkėjams tas politikas yra. Kitaip tariant, partijos pozicija yra griežta: nulis tolerancijos.
Kiek galima kartoti, kad politinė ir teisinė atsakomybės vertinamos skirtingais kriterijais. Ypač, kai skandalas ne pirmas, ypač, kai pralaimima teismuose.
Tačiau, mūsų partijų savisaugos instinktas vis dar tapatinamas su politiko asmeniniu savisaugos instinktu, o ne siekiu partiją naudoti politinės partijos esminiam tikslui, – į ją sudėtų žmonių lūkesčių patenkinimui.
Prisiminus tą esminį tikslą, nereikėtų prezidentų įsikišimo, nereikėtų be prasmės kovos su žiniasklaida, nereikėtų gelbėti už pakarpos vis slystantį lygioje vietoje bendrapartietį. Visuomenė tai mato ir visuomenė iš to mokosi. Taip, mokosi ir toliau gyventi šešėlyje, gauti atlyginimus vokelyje, arba paprasčiausiai balsuoti kojomis. Todėl ir esame įstrigę korupcijos lygyje, niekaip neleidžiančiam Lietuvai patekti į nekorumpuoto skandinavų politinio elito draugiją.
Taip, žinoma, kritika kritikai nelygu. Purvinos politinės technologijos egzistuoja. Tuo pat brandžiai politinei jėgai mąstančiai valstybiškai, solidžiai, turėtų būti nesunku matyti skirtumus tarp piktybinės propagandos, dezinformacijos kampanijos ir kritikos pagrįstumo. Nematant tų skirtumų, kaip tik ir patenki į manipuliatorių pinkles, pats išsitepi, darai elementarias, viešųjų ryšių kontekste, klaidas. Tokiu atveju politinės partijos munduro gynimas virsta jos pačios diskreditacija.
L.Donskis prisipažino, esą jam skauda, matant atjautos kitam trūkumą Lietuvoje. Pridurčiau – ir politiko atjautos trūkumą. Publicistas Tomas Venclova kadaise pareiškė, kad jis dūsta, mat anot jo, „Beveik visi garsieji mūsų (Lietuvos – A.V.) intelektualai pasuko arba pradeda sukti ne Sokrato, o Strepsiado keliu, nors jau du tūkstančius penkis šimtus metų – ir ne be pagrindo – manoma, kad intelektualui labiau dera Sokrato kelias. Kalbama apie tradicines Lietuvos vertybes, kurios yra priešingos ir priešiškos abejotinoms Europos bei globalizmo vertybėms“.
Žinoma, tos „abejotinos vertybės“ mūsų Lietuvos politikams visų pirma yra šūkis „Politika be korupcijos!“ bei „Politikas atsakingas visuomenei!“. Kartą jau rašiau, bet pagrįstai pakartosiu: „Kai partijos narys tampa lojalus partijai, o ne partijos politinei pasaulėžiūrai, tokia partija virsta asmeninių interesų ginimo tvirtove“.
O tvirtovę būtina ginti bet kokiomis priemonėmis.. Bet tada nėra ko vadintis socialdemokratais, konservatoriais, liberalais. Nes šios klasikinės partijos, išpažindamos klasikines moralines ir politinės etikos vertybes, bet kokių priemonių nepripažįsta. Tame tarpe ir partijų, kaip savigynos mechanizmų.
