Tai paradoksalu žinant, kad Lenkija neabejotinai atsidurtų tarp trijų pačių reikšmingiausių Lietuvos strateginių partnerių. Tą lemia tiek geopolitinė (siauri vartai į Vakarus tarp Baltarusijos ir Kaliningrado), tiek ekonominė (trečia pagal apimtis prekybos kryptis), tiek istorinė-kultūrinė (kelių šimtmečių unijinio valstybingumo patirtis ir krikščioniškoji pasaulėžiūra) dimensijos.
Tai savo ruožtu sąlygoja interesų tapatumą. Pavyzdžiui, kitais metais Varšuvoje vyksiančiame NATO Viršūnių susitikime ir Lietuva, ir Lenkija vienu balsu sieks to, kad Aljansas įsteigtų Rytų Europoje nuolatines karines bazes. Logika – paprasta: NATO pakraštyje esančių valstybių praktinis apginamumas yra komplikuotas.
Dar neseniai mūsų kariškiai pusiau juokais, pusiau rimtai teigė, kad grėsmės akivaizdoje laukdami sąjungininkų turėtume apsišarvuoti kantrybe ir laukti mažiausiai kelias savaites: tiek užtruktų procesas nuo politinio sprendimo priėmimo iki realių karinių pajėgų išsiuntimo. Bazių steigimas spręstų ne tik šią bėdą, bet ir atgrasintų Rusiją nuo agresyvių veiksmų. Bet įtikinti tuo partnerius nebus lengva: pavyzdžiui, Vokietija uoliai kartoja, jog nereikėtų provokuoti Kremliaus ir „laužyti“ 1997 metų Rusijos – NATO susitarimo, tarsi reiškiančio, kad NATO negali stiprinti rytinės erdvės saugumo.
Lietuvos atstovai tarptautinėse institucijose pripažįsta, kad Andzejui Dudai tapus prezidentu šio klausimo ir partnerystės su JAV prioritetizavimas pasiekė naują lygį. Pavyzdžiui, dabar lenkai daug drąsiau prieštarauja nuosaikiai Berlyno laikysenai. Nepaisant to, lietuviai yra paliekami periferijoje ir net neturi kam „paskambinti“ Varšuvoje.
Sunku tikėtis dramatiškų pokyčių ir dabar, kai aštuonerius metus valdžiusią liberaliąją Piliečių platformą, kurios ministras Radekas Sikorskis kadaise apskritai atsisakė keliauti į Lietuvą, pakeitė Valdo Adamkaus bičiulystę su Lechu Kaczynskiu menanti Teisės ir teisingumo partija.
Užtenka pažvelgti į rinkimų naktį Varšuvoje, kuomet Jaroslawo Kaczynskio diriguojamos partijos sėkme niekas nebeabejojo. Vienintelis Lietuvos „atstovas“ rinkimų štabe, mielai fotografavęsis tiek su būsima premjere Beata Szydlo, tiek ir Kaczynskiu, buvo uolus Rusijos veiksmų Ukrainoje užtarėjas Valdemaras Tomaševskis. Kitiems Lietuvos politikams įvykiai kaimyninėje valstybėje nepasirodė tokie svarbūs. O juk vilčių turėtų būti, nes, paradoksalu, bet konservatyvesnė, Vidurio Europos vienybę akcentuojanti politinė jėga gali būti sukalbamesnė nei liberali Piliečių platforma. Visgi tuo nemėginama naudotis: kai kurie politologai dar prieš metus ragino ieškoti naujų sąsajų su Teise ir teisingumu.
Tuomet buvo atkirsta, kad Teisė ir teisingumas, kurios reitingai dar nebuvo tokie aukšti, tėra mušta korta (nors toks atsakymas anaiptol nesąlygojo ir šilumos ar pastangų santykiuose su „nemušta korta“ – Piliečių platforma). Neverta stebėtis, kad Duda, tapęs prezidentu, iš Baltijos valstybių vizitui išsirinko Estiją, o su Lietuva susitiks tik daugiašaliuose formatuose.
Ir nereikėtų visko suvesti į asmenvardžių klausimą, kuris yra ne tik jautrus politiškai, bet ir painus teisiškai. Nors lenkai siunčia aiškią žinią, kad jokio santykių perkrovimo net ir su nauja valdžia nebus tol, kol Vilnius neišspręs Varšuvai rūpimo tautinių mažumų klausimo, tai neturėtų stumti į akligatvį.
Galime ir toliau sėkmingai (ir tam tikra prasme pagrįstai) kaltinti lenkus, kad jie nedaro pakankamai bendrystei su Lietuva atkurti. Tačiau to, kad tarpvalstybiniai santykiai pajudėtų iš sąstingio, Lietuvai reikia labiau.
Kelias – aiškus: privalu aiškiai identifikuoti valstybės prioritetus, peržengti politinės ambicijos ribas bei dėti pakankamai pastangų ryšio su Lenkijos politikais, kurie padėtų tai įgyvendinti, sukūrimui. Panašu, kad pastarųjų dviejų dar nesame padarę.
Linas Kojala yra Rytų Europos studijų centro politikos analitikas
