Kražių žudikas (įtariamasis) jau ne kartą sėdėjo kalėjime, ne kartą darė nusikaltimus. Taip, žudynės gali būti jo laisvos valios poelgis (kiek laisvos valios lieka esant priklausomam nuo alkoholio, nežinau).
Bet, pripažinkime, kažkuria dalimi šis žiaurus elgesys galėjo būti nulemtas abejingos aplinkos. Pirmiausia įtariamojo tėvų, kurių gal net nebuvo, arba jie prieš vaiką smurtavo, vėliau – mokyklos, darbovietės, jau atlikus nusikaltimus – įkalinimo įstaigos.
Neturime galimybės, pakankamai faktų nagrinėti visos žmogaus istorijos. Viena, kas kraupaus nusikaltimo akivaizdoje krenta į akis, tai į laisvę paleidžiamų kalinių integracija. Lietuvoje šioje srityje padaryta itin mažai. Ir kaltos čia ne tik institucijos. Kiekvienas mes turime tą bacilą – nuteistuosius nurašome, iš jų tikimės tik paties blogiausio, norime kuo greičiau jais atsikratyti. O jie kaip lieka mūsų kaimynystėje, taip lieka.
Sutinku, atmetimo reakcija – natūrali. Normalu saugoti save ir savo šeimą. Niekas nepaneigs, kad dažniausiai buvę kaliniai turi labai daug ydų, kartais nemoka net elementarios higienos. Su jais sunku! Jie iš tiesų gali apgauti, apvogti, net nužudyti! Kartais į tokius žmones gali investuoti metų metus ir galiausiai jis tave nuvilia.
Bet jei mes, „laisvieji ir sveikieji“ nieko su jais nedarysime, Kražiuose įvykusi tragedija bus ne paskutinė. Niekas nesikeis, jei nesiimsime šito sunkaus darbo – grąžinti nuteistuosius į visuomenei priimtiną, saugų gyvenimą. Jei nieko nedarysime, kad jie pasikeistų, jie ir nepasikeis. O mes tik ir registruosime kraupius nusikaltimus, kurie griauna šeimų, ištisų miestelių gyvenimą.
Nesakau, kad gelbėti – tai viską duoti, gailėti ir iškelti ant pjedestalo kaip aplinkybių aukas. Tokia pagalba tik pririša prie jos davėjo ir dar labiau sumažina savarankiškumą, gebėjimą pasirūpinti savimi.
Sakau – gelbėti palaikant ir skatinant tai, kas gero dar liko žmoguje. Tikint, kad žmogus gali pasikeisti į gerą. Suteikiant jam galimybes keistis. Drąsinant ir stumiant jį į jo paties ir aplinkinių gerovę. Auginant nusikaltėlyje žmogų. Sukuriant jam „trečios kartos universitetą“, kuriame jis studijuos visą gyvenimą. Neduodant jam ramybės, kol jis nenusprendžia gyventi kitaip ir nesiima veiksmų.
Alkoholizmas – kita esminė problema. Ekspertai yra pasiūlę ne vieną šios problemos sprendimą. Sudėtingiausia, kad tik pats žmogus gali nuspręsti kovoti su šia priklausomybe. Visgi žmogaus raginimas sveikti, radikalus pasiūlymas ir nepalikimas jam kitos išeities – tai kažkas, ką gali padaryti valstybė ir visuomenė. Gali ir privalo, jei mums rūpi žmonės – ypač potencialios aukos.
O mums juk rūpi žmonės. Tegu tik geraširdės kaimo moterys (nuoširdžiai užjaučiu visų keturių moterų artimuosius), o ne nuteistieji.
Tuomet dėl jų gyvybių ir saugumo traukime iš balos tuos, kurie palikti likimo valiai gali ir vėl šalį sukrėsti baisiais nusikaltimais.
