Antai konservatorių lokomotyvu kelyje į valdžios olimpą mėginantis tapti senojo V.Landsbergio jaunasis anūkas G.Landsbergis šiomis dienomis gavo Žaliakalnio vienmandatę apygardą dešiniųjų šiltnamyje Kaune ir vėl iškilmingai pažadėjo, kad Europarlamentą paliks tik kitą pavasarį, kai bus suformuotas partijos daugiamandatis sąrašas, o ten jis bus pirmas.
Verčiau jau tyliai laikytų partijos vairą Briuselyje iki pat Seimo rinkimų kaip koks R.Paksas ar V.Mazuronis, užuot vėl kažką mikčiojęs.
Pagaliau kas pasikeis, kai bus sudarytas partijos sąrašas, ir kodėl jam reikės parbėgti į Lietuvą būtent tada?
Nori nenori, vis įkyriau lenda mintis, jog politikas tiesiog susigalvojo tokią sąlygą, kad Briuselyje pasėdėtų kuo ilgiau, o kartu pasirodytų „ryžtingesnis“ ir „drąsesnis“ nei kokie nors „darbiečių“ ar „tvarkiečių“ vedliai.
Ką jau kalbėti apie G.Landsbergį, jei panašiai trypčioja net karingoji superbuhalterė, buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė. Seniai buvo aišku, kad ji su dešiniaisiais žengs į Seimą, ir galbūt sėkmingiau, nei mėgino tipenti į Vilniaus savivaldybę. Taip ir atsitiko – Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojai skirtas A.Kubiliaus šiltnamis sostinės Antakalnyje.
Tačiau ši išbandyta dešiniųjų fronto karė, pažėrusi patetiškų pareiškimų, kaip iš pamatų keis visą šalies politiką, dėl kurios jai dabar gėda, kažkodėl čia pat aiškino, jog ta apygarda ir apskritai politika ant galvos nukrito visiškai netikėtai – kaip plyta einant šaligatviu.
Kam skirtas toks koketavimas? Matyt, tam, kad būtų kuriamas įspūdis, jog ji liks „nepartinė specialistė“ ir „visiškai nepriklausoma“.
Kitaip sakant, po lietuviškosios politikos saule nieko nauja: ateina vis šviežesni gelbėtojai ar pranašai, o jų savireklamos metodai tokie pat – skirti naivuoliams.
