Trumpai tariant, Lietuvos socialdemokratų partijos niekas nepuola. Pagrįstai ar ne, kritikuojami vieno ar kito partijos veikėjo veiksmai, elgesys, jokiais būdais nereiškia partijos puolimo. Kritika yra normalu. Tačiau kas puola, kaip puola ir kodėl su ypač šventu įkarščiu – kitas reikalas.
O, ta amžina problema su mūsų partijų veikėjų mentalitetu! Bet koks psichologas pradinukas pasiūlytų pagrindinių Lietuvos partijų vadovams ir partijų nariams minimalų dešimties dienų psichoterapijos kursą, kuriame jie būtų supažindinti su savęs pažinimo modeliais.
Politologijos pradinukas pasiūlytų dar vieną dešimties dienų kursą, kuris padėtų susipažinti su esminiais demokratinės politinės partijos politinės kultūros šaknimis, o pradinukas filosofas – su demokratinės politinės partijos filosofija, morale bei etika.
Galiu garantuoti, kad po šių kursų baigtųsi „Apgultos tvirtovės“ sindromas ir daugiau nebepasirodytų liūdnai juokingi demagoginiai paskviliai „Mes nekalti, mums pavydi“ tema. Kai akivaizdu, kad kažkas politinės etikos kontekste viešai susimovė, kad kažkas nusprendė toleruoti vieną ar kitą nusižengimą vardan „vienybės“.
Taip pat dingtų ir puolančiųjų gėdingas, šventeiviškas pasigardžiavimas dėl kurios nors konkuruojančios partijos veikėjų prasižengimų politinei etikai. Konservatorė A. Bilotaitė (pagrįstai) kritikuoja Druskininkų mero požiūrį į kyšius su tokiu šventu pasipiktinimu, lyg jos partijos valdymo metu jie patys buvo etikos etalonas.
Ponia skaičiuoja net septynias socialdemokratų nuodėmes, kurios menkina teisingumo jausmą bei pasitikėjimą politinėms institucijoms. Pateiksiu chronologiją įvykių, rodančias pačių TS-LKD narių nuodėmes ir jų skaičių:
2010 metais sveikatos apsaugos viceministras Artūras Skikas sulaikytas įtarus jį paėmus 20 000 litų kyšį.
2010 metais tuometinis premjeras Andrius Kubilius turėjo aiškintis dėl savo dosnaus rėmėjo bendrovės „Alkesta“ laimimų konkursų bei įtartinų susitikimų. Tuo metu ši įmonė buvo taip pat kaltinama karteliniais susitarimais.
2011 D. Kreivio parašas garantavo 6 milijonų litų paramą motinos verslui, dėl jis ko buvo priverstas atsistatydinti iš ūkio ministro pareigų.
2011 metais žemės ūkio viceministras Aušrys Macijauskas kaltinamas piktnaudžiavimu tarnyba ir atsistatydina.
2011 metais Lazdijų rajono merui Artūrui Margeliui pateikti įtarimai dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi.
2011 metais pateikti įtarimai Radviliškio merui A. Čepanoniui.
2012 metais įtarimai sukčiavimu pateikti konservatoriui Seimo nariui V. Matuzui. (Dėl įrodymų stokos šiemet išteisintas.) O A.Kubiliaus vyriausybės darbui einant į pabaigą, ministerijos, joms pavaldžios įstaigos bei kitos institucijos puolė aktyviai sudarinėti viešųjų pirkimų sutartis. Kai kurios įstaigos per mažiau nei du mėnesius paskelbė sudariusios keliolika ar net keliasdešimt milijonų litų vertės sutarčių.
Viešųjų pirkimų tarnyba tada pastebėjo, kad ministerijos ir joms pavaldžios įstaigos ne tik skubėjo su viešinimo konkursais, bet ir masiškai perrašinėjo anksčiau sudarytas sutartis. Buvo keičiamos ir sumos, ir darbai, sudaromos papildomų darbų pirkimo sutartys. Beje, regis, 2006 metais kilus įtarimams dėl A.Kubiliaus žmonos motinos verslo, jis tada pareiškė: „Buvo metamas šešėlis ne tiek man, kiek visai partijai.“
Taigi džiaugsmo ašaras liejantys „šventieji“ oponentai patys pasistengia pamiršti savas nuodėmes, kurių nors ir vežimu vežk. Deja, kaip matome, per dešimt metų mąstymas „Partija – tai aš“, tas pigus „mus puola“ argumentas niekur nedingo.
Liberalų sąjūdis taip pat suklumpa. Skambūs sostinės naujos valdžios pažadai skaidriai valdyti miestą ir užmarštyje palikti Artūro Zuoko metodus kažkaip nelabai pildosi. Pavyzdžiui, Vilniuje į savivaldybės vadovaujamas pozicijas buvo priimami buvę administracijos direktorės bendradarbiai iš „Citadelės“ banko, o R. Šimašiaus buvęs pavaldinys iš Teisingumo ministerijos be jokio konkurso tapo vienos savivaldybei priklausančios įmonės vadovu.
Ar su konkursu? Deja, nei kada tai nutiko, nei valdybos sudėtis bendrovės puslapyje neviešinama. O ši partija labai akcentavo ir akcentuoja viešumą ir skaidrumą.
Jau nekalbu apie Darbo, „Tvarkos ir teisingumo“ partijas. Korupcijos skandalai vienas po kito. Darbo partija, kurios žemės ūkio ministrė išvadino 300 000 asmeninio ūkio naudotojų klanu, tai yra vagimis, apdovanojama. Pavyzdžiui, nors ir pašalinta iš Darbo partijos pirmininkės pareigų, L. Graužinienė lieka vadovauti Seimui, nors drąsiai galėtų vadovauti tik kokio miestelio savivaldybės buhalterijos skyriui. Koalicija šventa, nesvarbu su kuo ir kaip.
Tokia demokratijos kaina, sakoma. Taip su tokiu požiūriu nukainojama demokratija. Lietuvoje ši problema bado akis, tačiau vos tik pasiekiama kurios nors politinės partijos aukštų postų, kai kurie jų nariai niekaip nesugeba išvengti nepotizmo, verčiančio demokratiją gryna butaforija.
Reikalingas kietas partijų narių ideologinis smegenų plovimas, kad jose neliktų nė kruopelės pakantumo asmeninių interesų gynėjams, „švogerizmui“, patologinei didybės manijai, savo ruožtu gimdančiai įsitikinimą „Aš niekada neklystu“.
Tokia euforija ir leidžia manyti, kad jūra iki kelių. Šauksmas „Mus puola“ nė kiek nepriartina Lietuvos politinių partijų prie aukštų politinės etikos standartų. Yra kitas puikus ir užtikrintas būdas konsoliduoti partijų narius: partijų narių elgesio skaidrumas, pagarba politinei etikai bei savikritika.
Bandymus dengti paslydusius partijos narius dėl jų lojalumo ir naudingumo partijai – tokią poziciją laikas mesti į istorijos šiukšlyną.
Pozicija turėtų būti aiški: savikritika – pirmiausia. Nepainioti su saviplaka. Kai partijų nariai nustos kaltinti konstruktyviai savikritiškai mąstančius ir viešai kalbančius bendrapartiečius nelojalumu partijai ir nariams, galiu garantuoti: nepotizmo lygis partijose gerokai sumažės.
Socialdemokratų partijos atveju – kuo daugiau nepakantumo politinės etikos pažeidimams, tuo mažiau džiaugsmo ašarų opozicijai.
Socialdemokratų partija nėra už įstatymo ribų, jos niekas nepervadino siekiant nusiplauti nuo teisinės atsakomybės. Bet norint pateisinti rinkėjų, vis laukiančių solidarios visuomenės idėjos įgyvendinimo, lūkesčius, reikia pašalinti visa, kas trukdo tų idėjų įgyvendinimui.
Tolerancija etikos pažeidimams – bet kokiai partijai – yra vienas iš esminių nepateisinamų trukdžių. Tai užprogramuotas ilgalaikio veikimo grėblys, ant kurio anksčiau ar vėliau bus lipama. Kitaip nebūna. Nulis tolerancijos pirmiausia politinės etikos pažeidimams, ir niekada daugiau nereikės nė vienai partijai šaukti, neva ji yra puolama.
