– Dirbate su pabėgėliais, kokia šiuo metu padėtis Gruzijoje?
– Organizacija, kurioje dirbu, padeda žmonėms, dėl karo turėjusiems palikti savo namus Abchazijoje bei Pietų Osetijoje ir kraustytis į saugesnes Gruzijos teritorijas. Oficialiame registre yra 260 tūkst. tokių žmonių.
Po karo Čečėnijoje į Gruziją ėmė plūsti pabėgėliai – jų į mūsų šalį atvyko apie 10 tūkst. Nuo tada, kai suintensyvėjo konfliktai Artimuosiuose Rytuose, padaugėjo pabėgėlių ir šių šalių.
Anksčiau per metus sulaukdavome apie 80 prieglobsčio prašymų, o dabar atvykėlių iš Irako ir Sirijos skaičius išaugo. 2013–2014 metais tokių prašymų sulaukta 2500.
– Ar tai reiškia, kad Gruzija daug anksčiau pajuto neramumų Artimųjų Rytų šalyse pasekmes?
– Gal taip sakyti nereikėtų. Veikiausiai aplinkybės taip klostosi dėl to, kad Gruzija šioje srityje taiko labai liberalius įstatymus, ir žmonės, atvykstantys į mūsų šalį, nėra verčiami ilgai laukti sprendimų, kol jiems suteikiamas pabėgėlio statusas. Statistika rodo, kad iki 2015-ųjų rugsėjo prieglobsčio prašytojų buvo daugiau kaip tūkstantis. Be minėtų šalių, į Gruziją plūsta pabėgėliai iš Ukrainos.
– Kokią pagalbą Gruzijos vyriausybė teikia pabėgėliams?
– Atvykėliai pildo reikimus dokumentus dėl pabėgėlio statuso, ir per mėnesį ar du šis statusas suteikiamas. Žmogui suteikiama gyvenamoji vieta, jis gauna maitinimą ir per mėnesį asmeninėms išlaidoms jam mokama 45 lariai (17,45 euro).
Turime specializuotą centrą, kuriame vienu metu gali gyventi apie 130 žmonių. Gruzijoje pabėgėliai taip pat labai aktyviai mokomi gruzinų kalbos, kas labai svarbu sėkmingai jų integracijai. Stengiamasi, kad vaikai mokytųsi kartu mokyklose su bendraamžiais. Ikimokyklinio amžiaus vaikai leidžiami į darželius kartu su gruzinų vaikais. Šios paslaugos nemokamos. Apie integraciją reikia galvoti iš anksto ir realiai suvokti, kad šie žmonės ten, iš kur atvyko, jau nebegrįš.
– Kaip Gruzijos visuomenė reaguoja į šiuos pabėgėlius?
– Kol kas tikrai neteko girdėti nė vieno atvejo ar incidento, kuris signalizuotų apie prastą situaciją. Neteko girdėti, kad koks nors pabėgėlis iš Irako ar Sirijos turėtų problemų.
Integracija sėkmingesnė tada, kai žmonės gyvena ne kokiame nors integracijos centre, o savarankiškai ir nuo pat atvykimo pradedama mokytis vietinės kalbos. Reikia padėti šiems žmonėms, kad kaip galima greičiau jie taptų savarankiškesni.
Daug mažiau problemų mums kyla ir su tais žmonėmis, kurie atvyko iš Rusijos okupuotų teritorijų, nes tai mūsų tautiečiai gruzinai.
– Ar Gruzijoje nerimaujama dėl to, kas bus, jei pabėgėliai iš Rytų šalių plūstelės itin dideliais srautais?
– Ne, Gruzijoje tokių nuogąstavimų nėra. Nors į Lietuvą atvyksta tik 1150 pabėgėlių, jaučiama tikrų tikriausia isterija. Kaip ir minėjau, per pastaruosius kelerius metus į mano šalį atvyko apie keturis tūkstančius pabėgėlių. Jei atsitiktinai imtumėte gatvėje žmonių klausinėti apie šiuos pabėgėlius, veikiausiai dalis žmonių net nežinotų, apie ką jūs kalbate, nes tai nėra jokia problema.
Akivaizdu, kad Lietuvoje dėl pabėgėlių yra kilusi tikrų tikriausia isterija: pabėgėliai atvyksta, ką dabar darysime?!
Anksčiau Gruzijoje veikė įstatymas, kuris numatė tam tikras sankcijas už nelegalų sienos kirtimą ir vėliau su tuo susijusias tam tikras procedūras. Dabar šis įstatymas pakeistas, ir visi, kurie kirto sieną tiek legaliai, tiek nelegaliai, turi vienodas sąlygas prašyti prieglobsčio.
– Ar dėl esamos politinės situacijos gruzinai šiuo metu jaučiasi ramūs?
– Kaip galime jaustis ramūs, kai kiekvieną mėnesį juda okupuotų teritorijų sienos. Mūsų vyriausybė šiuo metu laikosi tokios politikos, jog tai provokacijos, į kurias nereikia kreipti dėmesio. Nenorime, kad pasikartotų 2008-ųjų scenarijus. Pasaulis jau seniai žino, kad Rusijos politika visur vienoda.
– Ar Gruzijoje kalbama apie tai, kaip bus su šiomis de facto sienomis, kai šalis ims rimtai rengtis narystei ES?
– Tai okupuotos mūsų teritorijos. Pasaulis pripažįsta mūsų šalį su šiomis istorinėmis teritorijomis, juk tai mūsų istorinės žemės. Gruzijoje nebus taip, kaip nutiko Ukrainoje – pasaulis pripažino Krymą šalies dalimi, o paskui staiga jau imama sakyti, kad tai istorinės rusų žemės. Šios teritorijos visuomet priklausė Gruzijai ir niekada nebuvo jokios kitos valstybės dalimi.
Osetinams ir abchazams visuomet sakome, kad jie yra mūsų broliai ir turime gyventi kartu. Žinoma, be to, kad šią okupaciją palaiko Rusija, tose teritorijose yra žmonių, kurie jau seniai tai suprato. Jauni vaikinai atvyko iš Abchazijos į Tbilisį pažiūrėti „Super Taurės“ varžybų, kuriose žaidė „Barselona“ su „Sevilija“. Jie atvyko be jokių problemų, pažiūrėjo varžybas ir grįžo namo. Po to, kai Abchazijoje sužinojo, kad jie buvo atvykę, juos išvadino tautos priešais, jie buvo kaltinami tuo, jog pamatyti aikštelėje Lionelį Meesi jiems esą buvo svarbiau už „tėvynės“ idealus. Tai buvo paversta politiniu klausimu. Patys vaikinai taip pat nerimavo, kaip bus sutikti Gruzijoje, ir buvo nustebinti, kad žmonės juos priėmė taip šiltai.
Juos nustebino ir tai, koks šiuolaikiškas ir gražus Tbilisis, tačiau nuotraukų iš šios kelionės jie negalėjo skelbti socialiniuose tinkluose, nes tai iš karto prišauktų bėdą.
Į Gruziją iš Abchazijos atvykstantys jauni žmonės supranta, kad čia gyventi geriau nei ten, daugiau įvairių galimybių. Savo akimis jie pamato, kad viskas yra kitaip, nei pateikia Rusijos televizijos ar kalba Vladimiras Putinas.
– Ar tai reiškia, kad propagandos mašina veikia visu pajėgumu?
– Tenka pabendrauti su turistais iš Rusijos. Kai su jais bendrauju, kartais atrodo, jog šie žmonės iš kitos planetos. Kartą teko bendrauti su vaikinu, kuris nieko nesigaudo situacijoje, tik kalba tokiomis pačiomis frazėmis, kaip ir V.Putinas per televiziją. Prikalbėjo visokių niekų, tad pasiūliau paieškoti informacijos internete ir matyti platesnį kontekstą.
Kai 2008-aisiais Gruzijoje kilo karas, jau tada reikėjo taikyti Rusijai tas sankcijas, kurios taikomos dabar. Jei tai būtų buvę anuomet padaryta, Krymo įvykių nebūtų. Šiandien negalima net galvoti, kad tas sankcijas reikėtų sumažinti. Jei tai bus padaryta, rytoj V. Putinas gali atsidurti Moldovoje ar Baltijos šalyse. Jei tik bus sudarytos sąlygos, šis procesas tęsis. Kai žmogus kalba, kad pati didžiausia XX amžiaus tragedija – Sovietų Sąjungos žlugimas, ką čia galima pridurti.
Juk Ukrainoje kariauja visa armija, o Rusijos prezidentas skėsčioja rankomis, kad nieko ten nėra. Sankcijos turi tęstis. Tik tada, kai patiems žmonėms gyventi tokioje šalyje bus negerai, jie norės ir sieks permainų.
Juk visas prasidėjo Gruzijoje tada, kai mes labai priartėjome prie ES. Buvo žengtas žingsnis, kad būtume sulaikyti, o paskui tas pakartota Ukrainoje. Mes jau seniai nusprendėme, kad mūsų šalies ateitis yra Europos Sąjungoje, ir jokia kita valstybė negali tam užkirsti kelio.
