Atrodytų, nieko keista. Daugelyje pasaulio valstybių, kad ir Vokietijoje, parduotuvių darbo laiką per šventes riboja įstatymai. Antai Skandinavijoje net sekmadieniais duonos ir dešros gali tekti ieškoti su žiburiu. Pamažu pratinti prie to išlepintus Lietuvos pirkėjus gal ir nėra bloga idėja.
Tačiau blogiausia, kad projekto autoriai tai pasitelkė tik kaip dūmų uždangą. Sykiu Seimo nariams buvo pateikta ir aibė kitų pataisų – nuo aiškinimų, kaip reikia skaičiuoti daugkartinės taros nusidėvėjimą, iki prevencinio sutarčių tarp tiekėjų ir prekybininkų tikrinimo bei parduotuvių antkainių ribojimo.
Daugelį šių siūlymų jau apsvarstė Ekonomikos komitetas ir atmetė. Bet jų autoriai, tarp kurių pirmuoju smuiku griežia B.Pauža ir B.Vėsaitė, neatlyžo, o kiti parlamentarai mielai sutiko toliau nagrinėti šiuos klausimus. Nors vėliau kai kurie jų pripažino patys nelabai supratę, už ką balsavo.
Kas numatyta pataisose, nelabai suvokė ir prekybos įmonių vadovai bei jų teisininkai, mat laisvės interpretacijoms – per akis.
Antai B.Pauža siūlo uždrausti prekybos įmonėms „didinti pajamų dalį iš žemės ūkio ir maisto produktų pardavimo (pagal Vyriausybės patvirtintą maisto produktų sąrašą) daugiau kaip 5 procentus, lyginant su žemės ūkio veiklos subjektams ir perdirbimo įmonėms tenkančiomis pajamų dalimis“. Lyg ir galima suvokti, kad jei ūkininkas už litrą pieno gavo 20 centų, tai prekeivio dalis negali būti didesnė nei 21 centas.
Bet tas pats socialdemokratas sukurpė ir naują Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningo veiksmų draudimo įstatymo punktą: kai prekybininkų kainų dalis iš žemės ūkio ir maisto produktų pardavimo viršija daugiau kaip 5 procentus žemės ūkio veiklos subjektams ir perdirbimo įmonėms tenkančių pajamų, tai jau laikoma pažeidimu.
Vadovaujantis šia logika, tam pačiam litrui pieno, už kurį žemdirbys gavo 20 centų, prekiautojas negali taikyti didesnio antkainio nei vienas centas. Nesunku suvokti, kad jei kiekvienas pirkėjas griebtų kad ir po 3 litrus pieno, šis produktas parduotuvei vis tiek būtų nuostolingas.
Kita socialdemokratė B.Vėsaitė sutiko, kad partijos bičiulis galėjo suklysti, tačiau tikino, jog visa tai pataisoma. Vis dėlto neaišku, kodėl ir kaip galėjo Seimas priimti svarstyti dviprasmybių kupinas pataisas.
Gali būti, kad tam ir prisireikė dūmų uždangos – draudimo dirbti parduotuvėms per šventes. Bet ir šiuo atveju paknopstomis parengto projekto tekstas skyrėsi nuo to, ką aiškino jo autoriai.
Anot B.Vėsaitės, šis įstatymas skirtas tik didiesiems prekybos centrams, o didesnių kaip 400 kvadratinių metrų ploto parduotuvių, kurioms bus taikomas šis ribojimas, neva yra vos 20.
Išminčiams sunkiai sekasi matematika. Dvi dešimtis tokio labai vidutinio dydžio parduotuvių suskaičiuotume toli gražu ne pačiame didžiausiame mieste. Kad ir Panevėžyje ar Utenoje. O visoje Lietuvoje jų yra apie 700.
Prekybos įmonių asociacijos įsitikinimu, akivaizdu, kad įstatymo autoriai nusitaikė tik į didžiuosius prekybos tinklus – „Maxima LT“, „Norfą“, „Rimi“ ir „Iki“. Ateityje ribojimai gali būti pritaikyti ir „Lidl“, jei tik šio tinklo plėtra bus didelė.
Gal ir kilnus tikslas, kad švenčių dienomis norima labiau papildyti smulkiųjų prekeivių, kuriems dirbti niekas neketina uždrausti, kišenę.
Bet klientai nenukentės tiktai ten, kur tų smulkių parduotuvėlių yra. O Lietuvoje juk apstu miestelių, kuriuose veikia tik viena, priklausanti kuriam nors iš tinklų. Negana to, ji dažnai būna virtusi ne tik maisto ar buities prekių parduotuve, – žmonės čia sumoka mokesčius, išsigrynina pinigų, yra įsikūręs koks gėlių kioskas ar telefonų taisykla.
Pakentėti per Kalėdas ar Velykas be ekskursijos į prekybos centrą, matyt, nepakenktų. Tačiau riboti prekybą, pavyzdžiui, per Jonines, – nesusipratimas. Ne paslaptis, kad ši valstybinė šventė pasižymi smarkiai išaugusiu vartojimu.
Anot Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vadovo L.Vilimo, nustačiusi tokius ribojimus valstybė atimtų per šimtą milijonų eurų pajamų iš didžiųjų prekybos tinklų. Kartu ir pati netektų akcizo, pridėtinės vertės, gyventojų pajamų ar „Sodros“ mokesčių.
Beje, Lietuvoje sėkmingai veikia savireguliacijos principai. Jau kelintus metus pirmąją Kalėdų ar Naujųjų metų dienomis daugelis parduotuvių arba neveikia, arba dirba trumpiau nei įprastai.
Nieko nuostabaus, kad, pavyzdžiui, „Norfos“ vadovai sutiko su siūlymu uždrausti dirbti šiomis dienomis, bet nepritarė idėjai riboti darbą per kitas šventes.
Kita vertus, prekybos centrų darbuotojai neretai užjaučiamai pavadinami vos ne vergais. Tačiau apstu tokių, kurie veržiasi į darbą per šventes, – juk mokamas dvigubas atlyginimas.
Vadinasi, prieš įstatymu nustatant prekybos centrų darbo laiką pirmiausia reikėtų surengti plačią diskusiją. O dabar Seimui pateiktas tik paskubomis surašytas įstatymo pusgaminis, kuriam iki kokybiško produkto labai toli.
