Nacionalinis vėžio institutas privačioms bendrovėms už niekam nereikalingų darbų imitavimą pervedinėjo didžiulius pinigus ir pusvelčiui leisdavo naudotis savo turtu.
Nors šiuos pažeidimus dar nuo 2006-ųjų keletą kartų buvo konstatavusi Valstybės kontrolė, į jos reikalavimus nutraukti neteisėtas sutartis buvo numojama ranka. Tai padaryti pavyko tik dabar.
Apeliacinis teismas jau panaikino dvi tokias institutui nenaudingas sutartis.
Kai kurias kitas sutartis nutraukė K.Valucką instituto vadovo poste pakeitęs Narimantas Samalavičius.
Vėžininkus vertė susimokėti
Nacionalinio vėžio instituto bendradarbiavimas su privačiomis bendrovėmis prasidėjo 2003 metais. Tuomet gero K.Valucko bičiulio, instituto Ūkio skyriaus viršininko V.Bagdonavičiaus iniciatyva buvo pasirašyta sutartis, pagal kurią instituto automobilių stovėjimo aikštelė buvo perduota naudotis bendrovei „Senasis sodas“, kurios direktoriumi buvo tas pats V.Bagdonavičius.
Maža to, V.Bagdonavičių institutas įpareigojo prižiūrėti, kaip vykdoma sutartis.
Pasirašius šią sutartį, prie įvažiavimo į aikštelę iškart buvo pastatytas užtvaras, tad vėžiu sergantys žmonės ir jų artimieji, iki tol galėję nemokamai statyti automobilius, dabar turėjo mokėti pinigus.
Kaina už stovėjimą buvo nuolat didinama ir vienu metu siekė net 7 litus už valandą. Instituto lankytojai buvo priversti susimokėti, nes šalia instituto faktiškai nėra kur palikti mašinų.
Nors pagal sutartį „Senasis sodas“ turėjo pervesti pusę gauto pelno už automobilių aikštelėje surinktus pinigus, institutas gaudavo tik 3–5 tūkstančius litų per metus.
Vien per mėnesį už automobilių stovėjimą privati bendrovė surinkdavo apie 10 tūkstančių litų.
Laiškai – į kolegos butą
Dar 2006 metais Valstybės kontrolė, atlikusi tuomečio Vilniaus universiteto Onkologijos instituto auditą, nustatė, kad ši sutartis neteisėta, nes valstybinis turtas privačioms bendrovėms gali būti tik nuomojamas.
Tačiau į tai instituto vadovybė nereagavo. Tiktai po to, kai tuometis naujai paskirtas premjeras Gediminas Kirkilas savo pavedimu nurodė nutraukti šią sutartį, instituto vadovai sujudo.
Sudaryta komisija, kuri turėjo nutraukti sutartį, bet iš tiesų tik imitavo darbą.
Komisijos nariams esą niekaip nepavykdavo susisiekti su bendrovės „Senasis sodas“ vadovais, nors šios firmos buveinė buvo įsikūrusi už sutarties vykdymą atsakingo instituto Ūkio skyriaus viršininko V.Bagdonavičiaus bute.
Kai triukšmas dėl neteisėtai perleistos aikštelės nurimo, komisija baigė darbą taip nieko ir nenusprendusi. O pinigai iš vėžiu sergančių ligonių ir jų lankytojų už statomus automobilius toliau plaukė į „Senojo sodo“ sąskaitas.
Dirbo vieni – gavo kiti
Net premjerui nepavykus nutraukti neteisėtos sutarties dėl automobilių aikštelės, bendrovė „Senasis sodas“ ir dar keturios su ja susijusios įmonės – „Aksvelus“, „Lorgeta“, „Sentirus“ ir „Šiaurės pramonė“ – be jokio konkurso su institutu pasirašė dar keletą joms ypač pelningų sutarčių, už kurias buvo sumokėta daugiau kaip 6 milijonai litų.
Šios bendrovės ypač pasipelnė rengdamos įvairius projektus, nors daugelis jų institutui buvo visai nereikalingi.
Pavyzdžiui, bendrovei „Aksvelus“ beveik 100 tūkstančių litų buvo sumokėta už Radioterapijos ir radiologijos centro įkūrimo projekto parengimą, nors tokio centro institutas net neplanavo statyti.
Daugelį kitų investicinių projektų parengė patys instituto darbuotojai, tačiau pinigai buvo sumokėti ne jiems, o jau minėtoms bendrovėms.
Iš viso šioms bendrovėms, neturėjusioms kvalifikacijos ir patirties rengti projektus, buvo pervesta apie 300 tūkstančių litų.
Sutartis – paskutinę dieną
Tačiau bene labiausiai privačios bendrovės pasipelnė už instituto patalpų administravimą.
Nors daugelis institutui priklausančių pastatų buvo nauji ir jiems nereikėjo išskirtinės priežiūros, būtent už tai buvo mokami didžiuliai pinigai.
Pirmoji sutartis dėl pastatų, esančių P.Baublio gatvėje, administravimo su bendrove „Senasis sodas“ buvo pasirašyta dar 2008 metais. Kaip ir visais kitais atvejais, pažeidžiant įstatymus, nebuvo skelbtas joks šios paslaugos pirkimo konkursas.
Nors gydytojai nematė, kad kokie nors „Senojo sodo“ darbuotojai būtų prisidėję prie pastato priežiūros, ir patys tvarkėsi, privačiai bendrovei institutas atseikėjo beveik pusantro milijono litų.
Vis dėlto ir to buvo maža. 2013 metų vasario 12-ąją – paskutinę savo darbo dieną instituto vadovo poste – K.Valuckas sudarė dar vieną sutartį, kad už 320 tūkstančių litų tą patį pastatą prižiūrės dar ir bendrovė „Šiaurės pramonė“. O po trijų dienų jau net nebūdamas direktoriumi jis pratęsė ir su „Senuoju sodu“ dar 2008 metais sudarytą ir turėjusią pasibaigti sutartį.
Oficialiai nefigūravo
Visos šios penkis pelningus užsakymus gavusios firmos yra glaudžiai susijusios.
Pavyzdžiui, V.Bagdonavičių bendrovės „Senasis sodas“ poste pakeitusi Svetlana Žilinskienė buvo ir „Aksvelus“ bei „Lorgeta“ direktorė. Įmonės „Šiaurės pramonė“ direktorius ir akcininkas buvo Valius Žilinskas, jis dirbo ir „Sentirus“ vadovu.
Dalis šios įmonės akcijų priklauso „Šiaurės pramonei“ ir bendrovei „Lorgeta“, o pastarosios bendrovės akcininkė yra firma „Aksvelus“.
Bendrovės „Šiaurės pramonė“ direktorius buvo Robertas Mlečka. Jis taip pat užėmė firmos „Sentirus“ vadovo kėdę ir buvo šios įmonės akcininkas.
Karolina Mlečkaitė vadovavo bendrovei „Lorgeta“ ir buvo jos akcininkė.
„Nors institute buvo kalbama, kad šios bendrovės gali būti susijusios su K.Valucko sūnumi, jo pavardė nei tarp akcininkų, nei tarp vadovų neminima.
Kai kurių įmonių akcijų paketai priklauso neapmokestinamosioms kompanijoms ir išsiaiškinti, kokie asmenys už jų slypi, sunku“, – sakė instituto vadovavimą iš K.Valucko perėmęs ir daug aferų demaskavęs N.Samalavičius.
Naudojosi įmonės turtu
Tačiau L.Valucko ryšiai su šiomis bendrovėmis paaiškėjo netikėtai. Mat kai kurios iš instituto gerai pasipelniusios įmonės ėmė supirkinėti prabangius automobilius ir nekilnojamąjį turtą, kuris netiesiogiai pereidavo su L.Valucku susijusiems žmonėms.
Štai oficialiai su L.Valucku nieko bendra neturinti bendrovė „Aksvelus“ nusipirko prabangų visureigį „Porsche Cayenne“, kuris iš karto buvo perduotas naudotis L.Valucko žmonai Gretai Šapkaitei-Valuckienei. Ji šiuo automobiliu nuolat važinėjo į Londoną, kur gyveno jos sutuoktinis.
Nekilnojamasis turtas dažnai būdavo įkeičiamas L.Valucko naudai arba jį pardavus padengiamos jo asmeninės skolos.
Pavyzdžiui, pati bendrovė „Aksvelus“ savo turimu nekilnojamuoju turtu laidavo vilnietei Marijonai Mikučiauskienei, kuriai L.Valuckas buvo skolingas 180 tūkstančių litų.
Moteriai pareikalavus pinigų, bendrovė pardavė vieną turimų sklypų ir grąžino dalį skolos.
Pinigai už parduotą sklypą buvo pervesti į M.Mikučiauskienės sūnaus Edmundo asmeninę sąskaitą.
Buvo komisijos pirmininkas
Aferas narpliojantiems tyrėjams toks pinigų pervedimo būdas kelia tam tikrų įtarimų, nes E.Mikučiauskas – labai artimai su institutu susijęs žmogus.
Buvusio instituto vadovo K.Valucko įsakymais E.Mikučiauskas nekart buvo paskirtas viešojo pirkimo komisijos pirmininku, o jo sužadėtinė ir dabartinė žmona Rita Bulakaitė – viena iš dviejų komisijos narių.
Faktiškai visi dideli pirkimai institute buvo vykdomi apklausų būdu, nors tokį būdą įstatymas leidžia tik kilus būtinybei.
Tačiau viešojo pirkimo komisijos vadovavosi ne įstatymu, o K.Valucko 2009 metų kovo 30 dienos įsakymu patvirtintomis Prekių, paslaugų ir darbų pirkimo taisyklėmis.
Nuoma – už grašius
Pagal savas taisykles buvo rengiami ir institutui priklausančių patalpų nuomos konkursai.
Jau nuo seniai dėl teisės išsinuomoti patalpas vaistinėms tarpusavyje aršiai konkuravo daugelis šalies farmacijos bendrovių, jos buvo pasirengusios net ir už nedidelį plotą mokėti beprotiškus pinigus.
Paslaptis paprasta – Onkologijos instituto patalpose parduodami vaistai nuo vėžio yra ypač brangūs, tad vaistinės gali tikėtis ir didelio pelno.
Tačiau instituto vadovai, atrodo, darė viską, kad tik kuo pigiau išnuomotų patalpas, o apie skelbiamus nuomos konkursus niekas nesužinotų.
Menkutį tiražą turinčiame dienraštyje „Lietuvos aidas“ 2009 metais buvo išspausdintas skelbimas, kad išnuomojamos patalpos konferencijoms rengti.
Akivaizdu, kad toks skelbimas farmacijos bendrovių nesudomino, o nuomos konkursą laimėjo vienintelė dalyvė – bendrovė I.Bumblauskienės vaistinė.
Už 914 litų nuomos mokestį šiai bendrovei buvo suteikta teisė įsirengti vaistinę.
Ją iškrapštyti pavyko tiktai per teismus – rugsėjo 30 dieną Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad sutartis buvo sudaryta pažeidžiant įstatymus, yra niekinė ir negaliojanti.
Dabar turėtų būti skelbiamas naujas šių patalpų nuomos konkursas.
Tikimasi patalpas išnuomoti ne mažiau kaip už 10 tūkstančių eurų.
6 milijonų litų Nacionalinis vėžio institutas sumokėjo privačioms bendrovėms, su kuriomis sutartis pasirašė be konkurso.
