Seimo ekskursijoje apsilankę darželinukai atvėrė Lietuvos piktžaizdę. Vaikai nuolat girdi kalbas apie konfliktines situacijas ir Lietuvos kariuomenės formavimą, tačiau niekas jiems deramai nepaaiškina situacijos.
Po klausimo sutriko
Šešiamečio klausimą Seimo salėje išgirdusi Seimo narė Vilija Filipovičienė, kaip ir kiti dalyvavę suaugę asmenys, nustebo ir nebežinojo, ką atsakyti. Politikė prisipažino, kad pirmą kartą girdėjo tokį vaiko klausimą.
„Bandėme atsakyti vaikui, kad jokio karo nebus. Galbūt jis ne taip suprato? Svarbiausia, kad jiems reikia paaiškinti paprastai, kad suprastų.
Aiškinome, kad šiuo metu daug kalbama apie šauktinių kariuomenę ir visi vyrai turi tarnauti ir ginti tėvynę. Vaikai turėtų suprasti, kad užaugę turi ginti Lietuvą“, – prisiminė nejaukią akimirką politikė.
Seimo narė svarstė, kad vaikas, nekontroliuojamas tėvų, stebi žiniasklaidą, per savo prizmę į žiūri tai, ko dar nesupranta. Politikės nuomone, turėtų būti didesnė tėvų kontrolė, ką vaikai gali žiūrėti, o ko ne.
„Nereikia atmesti tėvų atsakomybės. Pirmiausia vaikas yra auklėjamas namuose. Lygiagrečiai yra mokykla ir pedagogai, kurie turėtų paaiškinti vaikui ramybės neduodančią problemą“, – įsitikinusi parlamentarė.
Kaip pasakose, apsakymuose ar filmuose
Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Arvydas Anušauskas aiškino, kad kalbėjimas su vaikais nėra kalbėjimas su suaugusiaisiais. Pokalbių su mažaisiais temos turi būti atitinkamos, nes vaikai daug ką supranta kitaip.
„Vaikai daug dalykų negali suprasti dėl amžiaus. Jei kalba nėra adaptuota, tai nieko gero iš to kalbėjimo nebus. Su vaikais reikia kalbėti ne apie karą, ar jis bus, ar ne. Reikia kalbėti apie tėvynę, jos gynybą, apie norą būti kareiviu ir ginti savo šalį“, – patarė politikas.
Pasak A.Anušausko, su vaikais reikia kalbėti jiems suprantamais dalykais – taip, kas matoma pasakose, apsakymuose, literatūroje ar filmuose. „Jei pradėsime bumbsėti suaugusiųjų temomis, tai, manau, rezultatas bus priešingas“, – perspėjo politikas.
Tėvai turėtų atsakyti vaikams
Pasak psichologės Nidos Žemaitienės, išgirdus klausimą apie karą pirmiausia vaiko reikėtų pasiteirauti, kodėl jis tuo domisi.
„Emociškai jaudinančios informacijos vaikai gali gauti iš įvairių šaltinių. Tai gali būti ir šeimos pokalbis. Vėliau jie atsineša į darželį tai, kas jiems atrodo reikšminga. Tuomet jie tai aptarinėja ir susidaro nuomonę. Greičiausiai jam pasirodė tinkama aplinka ir tinkami žmonės užduoti tokį klausimą. Vaikai smalsauja ir klausia apie jiems svarbius dalykus“, – paaiškino psichologė.
Pasak specialistės, tėvai turėtų elgtis garbingai ir pagrįstai atsakyti į vaiko klausimus. „Man atrodo, kad nė vienas neturime atsakymo į tokį klausimą. Visi manome, kad karo nebus, ir daug daroma, kad to nebūtų. Įtampų skirtingose pasaulio šalyse nuolat kyla ir jos yra sprendžiamos. Nemanau, kad vaikus reikia gąsdinti šitokiais baubais. Reikėtų gražiai ir suprantamai atsakyti į šį klausimą, kaip ir į kitus“, – sakė psichologė.
Prie televizoriaus vaikai turėtų praleisti kuo mažiau laiko. Vaikus reikia saugoti nuo televizijos. Dažnai jiems nesuprantami dalykai gali pasirodyti baugūs. Vaikai dažnai tiesiogiai supranta tai, ką išgirsta, ir kitaip nei suaugusieji.
Pasidomėti nerimo šaltiniu
Jei klausimas užduodamas dažnai, visada verta pasidomėti, kas už to slypi. Jei tas klausimas užduodamas keletą kartą ir įvairiuose kontekstuose, gali būti, kad tai lemia nerimas. Reikėtų pasidomėti, koks to nerimo šaltinis.
„Nemanau, kad iš karto reikėtų rėkti ir ieškoti konsultanto. Protingi, mąstantys ir girdintys tėvai dažnai gali paaiškinti vaikui jam suprantama kalba ir tą nerimą nuslopinti.
Gali būti, kad vaikas šiaip yra nerimastingas, dar kas nors vyksta jo gyvenime. Gal darželyje nesiseka, šeimoje – tai karas gali būti kaip vėliavėlė, kurią tėvai pamato, bet už to slypi kiti dalykai“, – kalbėjo N.Žemaitienė.
Tėvams, pamačiusiems, kad vaikas jautrus, blogai miega, sapnuoja košmarus, skundžiasi pilvo ar galvos skausmais, vertėtų pasitarti su specialistais, kad tos problemos nedidėtų.
