G.Songailos propaguojamo „Talkos“ projekto pagrindinė idėja yra nustatyti tokį asmenvardžių rašybos principą, koks jau galioja Latvijoje, t.y., kad būtų suteikiami ir užrašomi du asmenvardžiai – vienas valstybine kalba, kitas, bet ne toks pat, dar ir kita kalba lotyniško pagrindo rašmenimis.
Žmogui suteikti dvi pavardes, aišku, yra ne kas kita, kaip užduoti galvosūkį kiekvienam, skaitančiam tokį dvipavardį dokumentą, nes neaišku, su kuo jis turi reikalą – su Rezerfordu ar Rutherfordu, su Šopenu ar Chopinu? Gal ir ne visai gražus palyginimas, bet žmogus su dviem pavardėmis yra kaip žmogus su dviem galvomis. Šalia šios „dvigalvės“ G.Songailos idėjos propagavimo straipsnyje gausu ir kitų gana plačių G.Songailos pasamprotavimų.
Bet prieš tai keli mano paties pamąstymai apie Lietuvą, tiksliau vieną svarbiausių jos kolonų – Konstitucinį Teismą. Pasistengsiu trumpai. KT 2014 02 27 sprendime išdėstyta, kad „nustatant asmens vardo ir pavardės rašymo LR piliečio pase teisinį reguliavimą... įstatymų leidėjas... turi gauti iš profesionalių kalbininkų – lietuvių kalbos specialistų... sudarytos valstybės institucijos... oficialią išvadą“.
Valstybinės kalbos komisija dar 2014 09 05 pateikė tokią išvadą. Jos naujumas, kad šalia užsieniečių, įgijusių Lietuvos Respublikos pilietybę, lotyniško pagrindo rašmenimis gali būti rašoma ir su užsieniečiu santuoką sudariusio ir jo pavardę paėmusio Lietuvos Respublikos piliečio, taip pat jų vaikų pavardės. Išvada yra, taigi pirmyn, įstatymui kliūčių nėra!
Deja, Seimo narių Gedimino Kirkilo, Irenos Šiaulienės, taip pat Valentino Stundžio sumąstyti Vardų ir pavardžių įstatymo projektai neatitinka Kalbos komisijos išvadų, kitaip tariant, prieštarauja Konstitucinio Teismo sprendimui, žodžiu, vertintini kaip niekiniai. Apie tai plačiai rašiau straipsnyje „Net Cezaris nesikišo į gramatiką“.
Deja, prie minėtų seimūnų, kuriančių neatsakingus projektus, neseniai prisijungė būrys „Talkos“ veikėjų ir jų suklaidintų tūkstančių Lietuvos žmonių, pasirašiusių ir nunešusių „Asmens tapatybės kortelės...“ įstatymo projektą į Seimą ir tame projekte spjaunančių į Valstybinę kalbos komisiją, o jei plačiau, tai ir į Konstitucinį Teismą.
Žmogui turėti dvi pavardes ir remiantis šiuo faktu, ko gero, „susiorganizuoti“ du pasus ir kitus dokumentus yra kriminalinis nusikaltimas. Apie tokį atvejį radau pasiskaityti internete „Biržietis ilgą laiką gyveno su dviem pavardėmis“. Tame straipsnyje aiškinama, kad už tai gresia laisvės atėmimo bausmė iki ketverių metų. Tokia galima mūsų dviejų pavardžių epopėjos baigtis.
O dabar apie, matyt, pagrindinį G.Songailos straipsnio tikslą: sumalti į miltus kalbininko A.Smetonos straipsnį „Kaip 150 visuomenės veikėjų kalbą gelbėjo“. Štai neva svarbiausias G.Songailos koziris: „Beveik visas [A.Smetonos] straipsnis yra skirtas socialdemokratų Seimo narių Gedimino Kirkilo ir Irenos Šiaulienės projekto apologetikai“. Tokia baisi A.Smetonos padaryta nuodėmė.
Beje, G.Songaila pašaipiai „užmeta“ A.Smetonai, esą, užuot savo straipsnyje paaiškinęs „apie tiltus, kažkodėl parašė apie miltus“. Bet juk G.Songaila remia vieną projektą („Asmens tapatybės kortelės...“), o A.Smetoną keikia už paramą kitam projektui („Vardų ir pavardžių...“). Argi šįkart ne pats G.Songaila kuria tiltus ir miltus?
„Latvių modelis neleidžia atsisakyti oficialios asmenvardžių rašybos valstybine kalba, ką verčia padaryti G. Kirkilo projektas“. Pasakius A, reikia pasakyti ir B. Nei G.Kirkilo, nei „Talkos“ įstatymo projekte nėra aiškiai nurodyta, kokiems asmenims būtų taikomos išimtys, nors VLKK išvadoje aiškiai įvardyta, kad „piliečiams, turėjusiems kitos valstybės pilietybę“. Tokių piliečių yra išties nedaug ir jie niekaip nesuardys lietuvių kalbos. Būtent apie tai turi būti rašoma įstatyme. Deja, „talkininkai“, matantys pasaulį tik per lietuviškų raidžių langą, „užmiršo“ apie tai parašyti. Anot G.Songailos, A.Smetona „atsainiai... susidoroja su žymių veikėjų palaikyta idėja, tyčiojasi iš jos organizatorių...“. Betgi pats G.Songaila tyčiojasi iš A.Smetonos, vadindamas jį „filologinių klystkelių docentu“.
G.Songaila patvirtina Konstitucinio Teismo nuomonę, kad „piliečių asmenvardžių įrašai kitų įrašų skyriuje neturi ir negali turėti tokios pat svarbos ir oficialaus vartojimo statuso, kokį turi įrašai pagrindiniame puslapyje valstybine kalba“. Klausimas, kaip sakoma, iš salės: tai kokį statusą turi tas originalios pavardės įrašas? Jokio? Kas čia per cirkas: žmogus vienas, pavardės dvi?
Kitas cirkas: „Talkos“ projektas yra neva „liberalus“, nes įrašas valstybine kalba, pasirodo, gali būti be galūnės. Taip išeitų, kad hipotetiški Lietuvos piliečiai Appleberry, Cumberledge, Snellgrove nieko blogo Lietuvai nepadarys, bet tokie pat hipotetiški piliečiai Maxwell, Quincy, Nix su savo nelaimingomis w, q, x Lietuvą sugriaus?
Dar viena G.Songailos pagarsinta „Talkos“ nauda. Tai asmenvardžio išsaugojimas (aišku, „Kitų įrašų“ skyriuje) „autentiškais lotyniško pagrindo rašmenimis ta kalba, kurios pilietis pageidautų, o, kita vertus, apsaugotų nuo bet kurios kitos kalbos rašmenų ir jos gramatinės sistemos brukimo į valstybine lietuvių kalba pateikiamus užrašus“. Vėlgi naivus balsas iš salės: „Ar paso puslapis „Kiti įrašai“ yra lietuvių kalbos ir apskritai Lietuvos valstybės dalis ar eksteritorinis vienetas, kuriame jau negalioja lietuvių kalbos taisyklės ir dėsniai? Gal tai Lietuvoje pasmerktas separatizmas?“
Itin originalus G.Songailos siūlymas „kiekvienas pilietis savo vardą ir pavardę paso papildomų įrašų skyriuje turėtų teisę taisyklingai įrašyti kita kalba savo paties pasirinkimu, o ne pagal „dokumento šaltinį“. Taigi nesiremti jokiu šaltiniu, o pavardę tiesiog sugalvoti. G.Songaila nesutinka su A.Smetona, kuris tokią anarchiją įvardijo labai švelniais žodžiais: „demokratijos šėlsmas“. Nėra ko slėpti, tokia tvarka būtų labai paranki teroristams, pvz., atvykusiems kartu su būsimaisiais pabėgėliais. Sugalvojai pavardę ir šėlsti, niekas nesugaus.
„Talka“, G.Songailos nuomone, tai yra beveik kaip „Tauta“, nes „Talkos“ projektas „siekia teisiškai apsidrausti nuo kokios nors komisijos, kurią skiria politikai“. To negana, „šis projektas taip pat siekia apsidrausti ir nuo „kultūringųjų tautų svetimų rašmenų“.
Užsimota ir prieš Konstitucinį Teismą, įgaliojusį lietuvių kalbos specialistų instituciją spręsti kalbos reikalus, G.Songailos manymu, tai visai nereiškia, kad pastarosios institucijos siūlymus „įstatymų leidėjas turėtų automatiškai perkelti į įstatymus. Pirmiausia jie turėtų prigyti Tautos vartosenoje, gavus aiškiai išreikštą Tautos pritarimą“.
Kas tai yra pritarimas? Kažkada vietoj „biaurus“ buvo nuspręsta rašyti „bjaurus“. Ar prieš tai buvo klausta tautos pritarimo dėl šio žodžio rašybos pakeitimo? Rodos, ne. Ir lietuvių kalba nesugriuvo. Ne taip seniai knygų viršeliuose būdavo tik „lietuviai“, t.y. visi pasaulio autoriai būdavo sulietuvinami.
Pagaliau nuo 1996 metų Lietuva be jokių ten pritarimų prisijungė prie IFLA bibliografinių įrašų standarto, kuris numato informacinių pradmenų, t.y. pavardžių, autentišką rašybą. Jei būtume neprisijungę, tūkstančiai lietuviškų knygų būtų nenukeliavusios į pasaulio kultūros aruodą ir likusios tarp dangaus ir žemės.
Konstitucinio Teismo nutarimas, įgaliojantis remtis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvada, turi būti visuotinai galiojantis dokumentas, nepriklausantis nuo politikų valios, pavienių užsispyrėlių azarto, istorinių ir ideologinių argumentų, vakarietiškos, rytietiškos ar dar kažin kokios orientacijos. Įstatymas tokios išvados pagrindu iš esmės jau čia pat. Netrukdykime jam kelio.
