Pradėkime nuo opozicijos. Jai vadovauja, tiksliau, rodosi televizijos ekrane, buvęs Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininkas A.Kubilius. Pagrindinė šios partijos pastarųjų trejų metų tema – ji atsijaunina. Tai ir esąs svarbiausias argumentas, kodėl už ją kitų metų rudenį reikėtų balsuoti.
Ką veteranus keičiantis jaunimas galvoja, nei kitų partijų, nei laisvi rinkėjai nežino. Ar jie pažiūromis konservatoriai, ar kaip A.Kubilius – liberalai, ar tikėjimu katalikai, protestantai, budistai?
Apie naujas idėjas, kurios turėtų nušluostyti nosį kitoms partijoms, atsinaujinanti TS-LKD trejus metus užsispyrusi tylėjo. Vienintelė matoma prekė ant būsimų rinkimų prekystalio – buvusios, o dabar šešėlinės krašto apsaugos ministrės primygtinis siūlymas įvesti visuotinę karinę prievolę. Nors iš karto ir neperkama, bent jau svarstytina idėja. Be protingų, bet fragmentiškų buvusio žemės ūkio ministro K.Starkevičiaus bei paties G.Landsbergio pasvarstymų, tai ir viskas iš konservatorių aruodo. Skurdoka.
Ką Lietuvos ateičiai per trejus metus pasiūlė Liberalų sąjūdis? Deja, išskyrus save, beveik nieko. Atrodo, kad jam užteko energijos tik merų rinkimams. Kodėl Liberalų sąjūdis išpopuliarėjo? Todėl, kad apie ateitį rimtai galvojanti visuomenės dalis tikėjosi ir vis dar nepraranda vilties išsirinkti į valdžią gabių žmonių būrį, kuris pradėtų valstybės ir verslo dialogą.
Lietuvoje, kaip ir visoje ES, jau seniai pribrendo plataus masto struktūrinės reformos, apimančios tiek gamybą, tiek socialines problemas. Be šių lemiamų reformų būsime amžinai ką nors besivejanti sparčiai senstančių gyventojų valstybėlė. Liberalai teisingai kelia problemas. Bet ar pajėgūs jas spręsti? Kol kas neaišku.
Kokios idėjos sklinda iš valdančiosios koalicijos partnerių? Bene daugiausia tiesioginės demokratijos klausimu yra prirašęs „Tvarkos ir teisingumo“ partijos pirmininkas R.Paksas. Tačiau nesu pastebėjęs, kad socialdemokratai į jo pasiūlymus būtų atsižvelgę. Kiek matyti, visuomenei irgi nelabai rūpi demokratijos formos, o greičiau intriga – pasiseks ar ne R.Paksui vėl kandidatuoti į Lietuvos prezidentus.
Darbo partija lyg katiną už uodegos tampė minimalaus darbo užmokesčio temą, kol partijos neofitas ir naujas vadovas V.Mazuronis griebėsi pabėgėlių. Šis politikas kol kas naudoja kapitalą, sukauptą jam vadovaujant Aplinkos ministerijai. Bet kapitalas senka, o pradėti viską iš naujo nebėra laiko.
Socialdemokratai kol kas yra vieninteliai su mokslo žmonių pagalba parengę šiuolaikinio socialinio modelio projektą. Pasiseks jį priimti ar ne, nežinia, bet šiuo metu tai yra vienintelė nauja diskutuotina partijų idėja. Neblogai socialdemokratai sukasi ir nacionalinio saugumo, karinėje, energetikos srityse.
Deja, net visas visų partijų idėjas sumetus į krūvą, dabartinių iššūkių fone jos atrodo apgailėtinai. Atremti iššūkius vidinių partinių išteklių nepakaks, reikia jau dabar organizuoti kūrybinės visuomenės dalies pagalbą, kaip tai buvo daroma Sąjūdžio metais. Iššūkiai globalūs ir ne vien karinėje srityje.
Didžioji Britanija, suformulavusi savo likimo ES sąlygas, jau pradėjo plačią diskusiją, kuri kitų metų rudenį bus pati karščiausia ir užgoš visas smulkesnes problemas. Tuo pat metu vyks ir rinkimų į Seimą mūšiai. Kvaili būtų Lietuvos rinkėjai, jeigu nepareikalautų atsakymų į esminius klausimus.
Svarbiausias klausimas: kaip partijos įsivaizduoja (ne bendromis, kaip iki šiol, frazėmis) ES ateitį ir Lietuvos vietą joje?
Bendrija artėja prie savo raidos kokybinio šuolio, kurį ne vienas ekspertas įvardija kaip ES3 (ES2 – dabartinis etapas po staigios ES plėtros). Joje vieningos ES jau nebebus. Dėl intensyvesnės tarpusavio integracijos pirmiausia turės apsispręsti euro zonos valstybės.
Viena valiuta neišvengiamai veda į vieną politiką. Bendrą rinką turės lydėti centralizuotos euro stabilumo palaikymo priemonės, bendri politiniai sprendimai. Priešingu atveju besikartojančios krizės neišvengiamos.
Jungtinės Europos valstijos nėra fantazuotojų išmonė. Jau girdėti pasiūlymų, jog euro zonos valstybės turėtų savo parlamentą ir savo rinktą prezidentą. Ar visos dabartinės ES valstybės norės tokiu keliu eiti? Didžioji Britanija, norinti išlaikyti savarankišką įtaką pasaulyje, – tikrai ne.
1946 m. W.Curchillis entuziastingai pareiškė: „Mes turime sukurti savitą junginį – Jungtines Europos valstijas“. Bet šiek tiek vėliau – jau kitaip: „Mes su Europa, bet mes ne Europa... Jeigu Britanijai reikės pasirinkti tarp Europos ir atviros jūros, mes visada turime rinktis atvirą jūrą.“
Dabartiniai Didžiosios Britanijos siūlymai Briuseliui nepasibaigs kokiu nors nereikšmingu dokumentu prie ES sutarties. Dar nežinia, kaip šioje esminėje Europos ateičiai diskusijoje elgsis Vokietija, Prancūzija, Italija, skilinėjanti Ispanija, mūsų kaimynė į euro zoną neskubanti Lenkija. Kiekviena jų turi savų ambicijų.
Užsienio reikalų ministras L.Linkevičius apie Lenkiją sakė, kad mes vienoje valtyje. Manau, jau kitais metais tų valčių bus mažiausiai trys. Lietuva negalės likti neutrali politinių orų permainų stebėtoja.
Ne tik prezidentė, bet ir visos partijos turės atsakyti į visai ES iškilusias problemas. Kas vengs ar nesugebės pateikti visuomenei Lietuvos ateities vizijos, tą per rinkimus ir reikia išmesti į šiukšlių dėžę.
