Pradėkime nuo opozicijos. Jai vadovauja, tiksliau, rodosi televizijos
ekrane, buvęs Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD)
pirmininkas A.Kubilius. Pagrindinė šios partijos pastarųjų trejų metų
tema – ji atsijaunina. Tai ir esąs svarbiausias argumentas, kodėl už
ją kitų metų rudenį reikėtų balsuoti.
Ką veteranus keičiantis jaunimas galvoja, nei kitų partijų, nei laisvi
rinkėjai nežino. Ar jie pažiūromis konservatoriai, ar kaip A.Kubilius
– liberalai, ar tikėjimu katalikai, protestantai, budistai?
Apie naujas idėjas, kurios turėtų nušluostyti nosį kitoms partijoms,
atsinaujinanti TS-LKD trejus metus užsispyrusi tylėjo. Vienintelė
matoma prekė ant būsimų rinkimų prekystalio – buvusios, o dabar
šešėlinės krašto apsaugos ministrės primygtinis siūlymas įvesti
visuotinę karinę prievolę. Nors iš karto ir neperkama, bent jau
svarstytina idėja. Be protingų, bet fragmentiškų buvusio žemės ūkio
ministro K.Starkevičiaus bei paties G.Landsbergio pasvarstymų, tai ir
viskas iš konservatorių aruodo. Skurdoka.
Ką Lietuvos ateičiai per trejus metus pasiūlė Liberalų sąjūdis? Deja,
išskyrus save, beveik nieko. Atrodo, kad jam užteko energijos tik merų
rinkimams. Kodėl Liberalų sąjūdis išpopuliarėjo? Todėl, kad apie
ateitį rimtai galvojanti visuomenės dalis tikėjosi ir vis dar nepraranda
vilties išsirinkti į valdžią gabių žmonių būrį, kuris pradėtų valstybės
ir verslo dialogą.
Lietuvoje, kaip ir visoje ES, jau seniai pribrendo plataus masto
struktūrinės reformos, apimančios tiek gamybą, tiek socialines
problemas. Be šių lemiamų reformų būsime amžinai ką nors besivejanti
sparčiai senstančių gyventojų valstybėlė. Liberalai teisingai kelia
problemas. Bet ar pajėgūs jas spręsti? Kol kas neaišku.
Kokios idėjos sklinda iš valdančiosios koalicijos partnerių? Bene
daugiausia tiesioginės demokratijos klausimu yra prirašęs „Tvarkos ir
teisingumo“ partijos pirmininkas R.Paksas. Tačiau nesu pastebėjęs, kad
socialdemokratai į jo pasiūlymus būtų atsižvelgę. Kiek matyti,
visuomenei irgi nelabai rūpi demokratijos formos, o greičiau intriga –
pasiseks ar ne R.Paksui vėl kandidatuoti į Lietuvos prezidentus.
Darbo partija lyg katiną už uodegos tampė minimalaus darbo užmokesčio
temą, kol partijos neofitas ir naujas vadovas V.Mazuronis griebėsi
pabėgėlių. Šis politikas kol kas naudoja kapitalą, sukauptą jam
vadovaujant Aplinkos ministerijai. Bet kapitalas senka, o pradėti viską
iš naujo nebėra laiko.
Socialdemokratai kol kas yra vieninteliai su mokslo žmonių pagalba
parengę šiuolaikinio socialinio modelio projektą. Pasiseks jį priimti
ar ne, nežinia, bet šiuo metu tai yra vienintelė nauja diskutuotina
partijų idėja. Neblogai socialdemokratai sukasi ir nacionalinio
saugumo, karinėje, energetikos srityse.
Deja, net visas visų partijų idėjas sumetus į krūvą, dabartinių iššūkių
fone jos atrodo apgailėtinai. Atremti iššūkius vidinių partinių
išteklių nepakaks, reikia jau dabar organizuoti kūrybinės visuomenės
dalies pagalbą, kaip tai buvo daroma Sąjūdžio metais. Iššūkiai globalūs
ir ne vien karinėje srityje.
Didžioji Britanija, suformulavusi savo likimo ES sąlygas, jau pradėjo
plačią diskusiją, kuri kitų metų rudenį bus pati karščiausia ir užgoš
visas smulkesnes problemas. Tuo pat metu vyks ir rinkimų į Seimą
mūšiai. Kvaili būtų Lietuvos rinkėjai, jeigu nepareikalautų atsakymų į
esminius klausimus.
Svarbiausias klausimas: kaip partijos įsivaizduoja (ne bendromis, kaip
iki šiol, frazėmis) ES ateitį ir Lietuvos vietą joje?
Bendrija artėja prie savo raidos kokybinio šuolio, kurį ne vienas
ekspertas įvardija kaip ES3 (ES2 – dabartinis etapas po staigios ES
plėtros). Joje vieningos ES jau nebebus. Dėl intensyvesnės tarpusavio
integracijos pirmiausia turės apsispręsti euro zonos valstybės.
Viena valiuta neišvengiamai veda į vieną politiką. Bendrą rinką turės
lydėti centralizuotos euro stabilumo palaikymo priemonės, bendri
politiniai sprendimai. Priešingu atveju besikartojančios krizės
neišvengiamos.
Jungtinės Europos valstijos nėra fantazuotojų išmonė. Jau girdėti
pasiūlymų, jog euro zonos valstybės turėtų savo parlamentą ir savo
rinktą prezidentą. Ar visos dabartinės ES valstybės norės tokiu keliu
eiti? Didžioji Britanija, norinti išlaikyti savarankišką įtaką
pasaulyje, – tikrai ne.
1946 m. W.Curchillis entuziastingai pareiškė: „Mes turime sukurti
savitą junginį – Jungtines Europos valstijas“. Bet šiek tiek vėliau –
jau kitaip: „Mes su Europa, bet mes ne Europa... Jeigu Britanijai
reikės pasirinkti tarp Europos ir atviros jūros, mes visada turime
rinktis atvirą jūrą.“
Dabartiniai Didžiosios Britanijos siūlymai Briuseliui nepasibaigs kokiu
nors nereikšmingu dokumentu prie ES sutarties. Dar nežinia, kaip šioje
esminėje Europos ateičiai diskusijoje elgsis Vokietija, Prancūzija,
Italija, skilinėjanti Ispanija, mūsų kaimynė į euro zoną neskubanti
Lenkija. Kiekviena jų turi savų ambicijų.
Užsienio reikalų ministras L.Linkevičius apie Lenkiją sakė, kad mes
vienoje valtyje. Manau, jau kitais metais tų valčių bus mažiausiai
trys. Lietuva negalės likti neutrali politinių orų permainų stebėtoja.
Ne tik prezidentė, bet ir visos partijos turės atsakyti į visai ES
iškilusias problemas. Kas vengs ar nesugebės pateikti visuomenei
Lietuvos ateities vizijos, tą per rinkimus ir reikia išmesti į šiukšlių
dėžę.