Komentatoriai interpretuoja teroristų tikslus, prognozuoja kad atakos nesiliaus, kalba apie atsakomuosius veiksmus ir karą. Kalba apie grėsmę vakarų demokratijai ir apie tai, kad kitas teroro išpuolis gali nutikti bet kur. Tiesa, kalbama ir apie tikimybę – Lietuva neatrodo tokia didelė ar reikšminga šalis, kad čia susisprogdintų mirtininkas.
Terorizmas yra didžiausias mūsų laikų iššūkis saugumui. Terorizmo grėsmė išryškėjo nuo pasaulį sukrėtusios 2001 rugsėjo 11 dienos įvykių JAV ir ji nesumažėjo. Atvirkščiai, grėsmės šešėlis užslinko ir ant Europos. Politikai, įvairūs ekspertai negali nuraminti – tikėtis, kad tai pavienės atakos ir kad jos liausis, kol kas nėra pagrindo. Atvirkščiai – prognozės dramatiškesnės nei dabartiniai įvykiai.
Tai, kas dabar vyksta Prancūzijoje, per žinias, vaizdus ir garsus pasiekia ir mus Lietuvoje. Kaip jūs jaučiatės, matydami antraštes ir nuotraukas iš penktadienio 13 Paryžiuje? Man šokas. Atrodo, tarsi tai nerealu, negaliu patikėti, kad tai vyksta tame nuostabiame mieste, kuriame prieš keletą metų stovėjau užvertusi galvą prie Eifelio bokšto ir bandžiau prancūzų kalba užsisakyti vyno.
Tuo pačiu jaučiu, kaip tie vaizdai ir garsai sukelia tokį jausmą pilve, kuris būna jaučiant baimę pavojaus akivaizdoje, kyla įtampa. Realus pavojus šią akimirką man negresia, tačiau skaitant žinias mane pamažu ima užvaldyti baimė ir nerimas. Pamačius žvakutes prie Prancūzijos ambasados tragedija Paryžiuje tampa daug realesnė ir baimė dar labiau sugniaužia. Ar tokia emocinė reakcija į teroristinius įvykius yra adekvati? Jei pažvelgtume į statistiką be emocijų, terorizmo aukų skaičius būtų mažesnis, nei žuvusiųjų įprasto karo metu ar netgi lyginant su kasmet žūstančiais autovarijose. Tačiau net pats toks bejausmis vertinimas jau atrodo žiaurus ir nežmogiškas. Į teroro išpuolius sunku žvelgti be emocijų.
Kyla daug ir stiprių jausmų: baimė, siaubas, bejėgiškumas, pyktis, įniršis, neviltis, pasimetimas, nusivylimas, nesaugumas.
Tyčinis noras nužudyti, sužeisti, įbauginti, pažeminti paveikia žymiai stipriau nei netyčinis nelaimingas atsitikimas. Todėl terorizmo poveikis yra daug didesnis nei, pavyzdžiui, traukinio katastrofos, kur būtų žuvę tiek pat žmonių. Ir terorizmo aukos nėra tik žuvusieji ar sužeistieji. Šiuo metu visi 10 milijonų paryžiečių yra aukos. Jie šeštadienį bijojo išeiti į gatvę, nutrūko įprastas jų gyvenimo ritmas ir jie bijos dar kurį laiką. Gyvens įtampoje, neis į tas vietas, kur sprogo bombos, turės įveikti savo baimes, skausmą, nesaugumą. Žuvusiųjų artimieji gedės ir išgyvens patirtą skausmą dar ilgiau.
Teroristai siekia išgąsdinti, įbauginti kuo daugiau žmonių. Kuo daugiau teroro akte buvo aukų, tuo poveikis plačiau pasklinda. Žinių pranešimai tuomet nuvilnija per visą pasaulį ir ne veltui kalbėjau apie tai, kaip išpuolis paveikė ir mus čia Lietuvoje, už tūkstančių kilometrų nuo įvykio vietos. Terorizmas yra psichologinis karas prieš visuomenę.
Teroristų tikslas yra sukelti baimę visuomenėje ir dažniausiai jiems tai pavyksta. Ypač sėkmingai baimę sėja teroristai savižudžiai, nes jie sukelia fanatizmo projekcijas ir nerimą, kad ateityje išpuoliai kartosis.
Po tokių įvykių padaugėja žmonių, kurie suserga potrauminio streso sutrikimu, depresija, savo savijautą bando taisyti svaigalais ir tama priklausomi, keičiasi žmonių elgesys namuose ir darbe. Po teroristinių atakų keičiasi pažiūros ir tampa labiau ksenofobiškos ar nacionalistinės, atsiranda stereotipai, keičiasi idealai, bendra visuomenės nuomonė.
Tyrimai rodo, kad mažiau išsilavinę žmonės yra labiau linkę išsigąsti, o aukštesnį išsilavinimą turintys žmonės ne taip lengvai pasiduoda iracionalioms baimėms. Visa visuomenė yra sužeidžiama psichologiškai. Priešinantis terorizmui svarbu suprasti, kaip patys prisidedame prie terorizmo skatinimo ir sėkmės. Teroristai tikisi kad sėdami baimę, paniką, nerimą, nesaugumą, galės paveikti vyriausybes elgtis jiems palankiu būdu. Pagal tai, kaip jiems pavykta pasiekti psichologinį efektą, galima vertinti teroristinės strategijos sėkmę arba nesėkmę.
Tai reiškia, ar teroristai pasieks savo tikslus – įbauginti, įtakoti, priklauso nuo mūsų pačių reakcijų. Ar mes būsime drąsūs, tvirti ir nesileisime įbauginami? Ar išsigąsime, supanikuosime, atsisakysime savo tikslų ir imsime vykdyti jų programą?
Nors terorizmo akivaizdoje galime pasijusti bejėgiai, tačiau mes nesame bejėgiai. Mes galime rinktis ir tame mūsų jėga.
