Tačiau iš naujo kyla klausimas – koks yra mūsų telkimosi centas arba atsparos taškas pasipriešinimui kraštutinio nežmoniškumo pavidalus įgijusiam islamiškos konfigūracijos terorizmui. Kaip dabar visiems daugmaž tapo aišku, paprasto pasivaikščiojimo Paryžiaus gatvėmis protesto ženklan susikibus rankutėmis neužteks.
Kita vertus, pernelyg paprasta būtų nurodyti tik į tenkinantį keršto troškimą stiprėjančio „Islamo valstybės“ infrastuktūros bombardavimo vaizdinį, („bombos juos suplaks į žemę“), kuris įkvepia, drauge pernelyg abstraktu yra kalbėti apie neva mus visus vienijančias vertybes, net jeigu toks postringavimas ramina širdį.
Paklauskime tų įtakingųjų – apie kokias vertybes jie kalba, įvertindami dar ir tą faktorių, kad besaikis kalbėjimas apie vertybes paprastai išduoda vertybių nebuvimą.
Ar dabar, kai esame kviečiami liudyti savo nepasidavimą ir stiprybę, susitelkti ties europinėmis vertybėmis, dar labiau privalome išplėsti tolerancijos ribas, visapusiškai laisvo judėjimo teisę, rautis plaukus dėl vakarietiškos civilizacijos netobulo sugebėjimo įgyvendinti multikultūriškumo sklaidą savo vertybių išsižadėjimo pagrindu? Ta pačia proga pastebėsiu, kad vis labiau nuvilia toks žmonių tarpusavio santykių pagarbumo įsivaizdavimas, kai tolerancija yra suprantama kaip vertybė neturėti jokių vertybių. Dar prieš gerą dešimtmetį akademinėje spaudoje bandžiau atkreipti dėmesį į tai, kad visų pirma dėl Prancūzijos politikų, pataikavusių islamiškos prigimties rinkėjams savo šalyje, laukinio egoizmo buvo atsisakyta paminėti krikščionybę kaip Europos kultūrinį pagrindą ir civilizacijos ištakas rengiamoje ES Konstitucijoje.
Žinia, toks dokumentas taip ir neišvydo dienos šviesos dėl visai kitų priežasčių, tačiau apibendrinant buvusias diskusijas galima daryti išvadą, kad išsižadant savo šaknų anksčiau arba vėliau gali prisieiti klampoti basomis per suskaldyto stiklo šukes. Galima pasakyti dar ir taip: vartojiškos kultūros, politinio egoizmo ir kvazitolerancijos siūlomi protezai niekados neprilygs sveikoms kojoms, taigi, pagalvokime – ką į ką išmainome.
Gink Die, nenorėjau, prisimindamas popieriuje išguldytas tiesas, pasirodyti teisesnis už kitus, dar didesnė šventvagystė būtų (apsaugok, Viešpatie!) tvirtinti, kad kaltos yra pačios aukos, – bet koks atnašavimas popieriui praranda prasmę, kai prieš akis iškyla pralietas žmonių kraujas, mirties siaubas ir artimų sielvartas.
Jeigu ir būtų leista lyginti požiūrius, išryškėjus nuomonių įvairovei, tai lyginkimės tarpusavyje pagal neteisingumo laipsnį, nes pretenzija į nelygstamą teisingumą gali privesti prie fanatizmo. Kita vertus, išgarsėjusi civilizacijų kovos ar net karo doktrina sukuria ydingas asociacijas tarsi krikščionybės išpurentoje dirvoje atsiradusi Vakarų kultūros ir civilizuotumo sampratos programa bei žudikiškus instinktus žadinančio islamo ekstremizmo nuostatos yra vienarūšiai, taigi lygintini per konkurencinę kovą, taip ar kitaip gretintini reiškiniai.
Iš tiesų, daug tiksliau būtų vertinti prasidėjusį karą su teroristais kaip asimetrijos reiškinį tarp civilizacijos apskritai ir labiausiai nuožmios, purviniausiosios ir purviniausių barbarybės.
