Kitaip tariant ar į Siriją prasidės plataus masto Vakarų sausumos pajėgų invazija, kurioje pirmu smuiku, aišku, grieš JAV, o ne Prancūzija ar kuri kita Vakarų didžioji valstybė, neturinti tam pakankamai jėgų? Ar šios invazijos tikslas bus ne tik sunaikinti visą „Islamo valstybės“ infrastruktūrą bei išžudyti didžiąją dalį jos gyvosios jėgos, bet ir realiai užimti bei kontroliuoti tos „valstybės“ dabar valdomas teritorijas?
Tai – pagrindinis klausimas, kuris kilo dar po nesenų žudynių Paryžiaus žurnalo „Charlie Hebdo“ redakcijoje ir kuris, savaime suprantama, keliagubai aštriau ir garsiau iškyla po šio savaitgalio katastrofos tame pačiame mieste.
Atrodytų, toks kryžiaus žygis po šitų žudynių ne tik būtinas, bet net ir kone neišvengiamas. Tačiau ir šįkart atsakymas į klausimą, ar jis bus, yra toks pat, kaip ir anąkart – panašu, kad ne.
Tokią galimybę tiesiai ir atvirai jau atmetė pirmiausia kai kurie aukščiausi JAV prezidento B.Obamos administracijos pareigūnai – pavyzdžiui, prezidento patarėjo nacionaliniam saugumui pavaduotojas B.Rhodesas. Jis dar sekmadienio rytą pareiškė, kad jokio didelio ir esminio JAV strategijos Sirijoje pokyčio nebus ir neverta tikėtis.
Pareigūnas pareiškė, kad administracija „netiki“, jog Sirijos ir Irako problemą galima išspręsti siunčiant ten dideles JAV sausumos karines pajėgas.
Tad, pasak B.Rhodeso, pagrindinis pokytis – oro antskrydžių „intensyvėjimas“.
Tokių JAV prezidentūros pareiškimų ir buvo galima tikėtis. Juk jie atspindi vieną iš esminių dabartinio JAV vadovo politinių ir net ideologinių nuostatų – kuo labiau mažinti Amerikos karinį įsitraukimą į tą košę arabų pasaulyje, kurią užvirė pačios Amerikos invazija į Iraką. O šią invaziją B.Obama ir jo šalininkai visuomet laikė esmine Vašingtono klaida.
Tad tikėtis, kad net ir po naujų žudynių Paryžiuje ši JAV prezidento administracija iš esmės pakeis savo poziciją tokiu esminiu klausimu būtų sunku. Juolab, kad ta administracija jau rengiasi į pensiją, o prieš prezidento rinkimus imtis tokio reikalo, kaip naujas plataus masto karas Artimuosiuose Rytuose demokratams būtų superizikinga.
Taigi, Vašingtonas – jei vis dėlto neatsitiks ko nors visiškai netikėto – ir toliau laikysis tos strategijos „Islamo valstybės“ atžvilgiu, kurią pats B.Obama vadina „sulaikymu“.
Jos tikslas – kurdų, Sirijos opozicijos sausumos pajėgomis bei JAV ir jos sąjungininkų oro antskrydžiais ne tik sustabdyti „Islamo valstybės“ teritorinę ekspansiją, bet ir pamažu pradėti ją stumti atgal ir iš lėto sekinti, uždarius ją vis besitraukiančioje teritorijoje.
Šios strategijos logika paprasta – „Islamo valstybė“ valdo arba neapgyvendintas, arba socialiniu bei ekonominiu požiūriu vis labiau degraduojančias teritorijas, o teritorinė ekspansija – ne tik pagrindinis, bet ir iš esmės vienintelis jos gyvybės bei ideologinio patrauklumo šaltinis.
Žinoma, klaikiai ironiška tai, kad B.Obama pasigyrė šios strategijos sėkme kone pačiose Paryžiaus žudynių išvakarėse.
Na, tuomet JAV prezidentas ant stalo turėjo ir sėkmingą kurdų puolimą, atsikovojant strategiškai svarbų Sindžarą, ir nuimtą pagrindinio „valstybės“ galvų kapotojo „Džihadisto Džono“ galvą bei kitas sėkmingas teroristų viršūnėlės kapojimo operacijas.
Kita vertus, tai, kad „Islamo valstybė“ rengia tokius išpuolius, kaip Paryžiuje, net nepaisant tokių išpuolių sėkmės, B.Obamos šalininkų gali būti naudojama, kaip argumentas savo naudai. Esą tai rodo, kad teroristai pradėjo rimtai kraujuoti ir jų veiksmai – į kampą užspeisto žvėries desperacija.
Tiesa, ta desperacija pernelyg gerai koordinuota, apgalvota ir tikslinga – juk žudynės Paryžiuje ne tik puikiai suderintos tarpusavyje ir suplanuotos, bet jos vyko kone šalia išpuolių Libano sostinėje Beirute ir Rusijos keleivinio lėktuvo numušimo. Taigi, kirsta ir kitai, Sirijos diktatorių B.al Assadą remiančiai koalicijai – juk „Hezbollah“, kurios tvirtovei smogta Beirute, yra viena iš pagrindinių Rusijos sąjungininkių.
Bet net jei tai ir ne tiek desperacija, kiek atsako Vakarams ir kitiems priešams strategija, dabartinio Vakarų kurso šalininkai vis tiek teigia, jog tai – jų sėkmės požymis. „Islamo valstybė“ netenka teritorijų, kraujuoja, nieko svarbaus ir esmingo nebegali padaryti Sirijoje ir Irake, taigi, jai belieka tik demonstruoti savo rankų ilgumą.
Tačiau pagrindinis dabartinės JAV ir Vakarų apskritai politikos šalininkų argumentas – JAV ir Vakarų sausumos pajėgų invazija ir pilno masto karas ne tik „Islamo valstybe“, bet ir visais kitais teroristais regione esą būtų ne tik žiauriai rizikingas, bet ir greičiausiai dar labiau pablogintų situaciją.
Pirma, tai – neišvengiamos vakariečių aukos, kurios greičiausiai būtų gausios, kariaujant su daugiatūkstantine teroristų armija miestuose. Karas su šia armija būtų žymiai sunkesnis ir kruvinesnis, nei Irake ar Afganistane.
O tai – ir politiniai nuostoliai tiems, kas kariuomenes pasiuntusiose šalyse tuo metu prie valdžios vairo, neišvengiama įtampa ir konfliktai tenykštėse visuomenėse bei, aišku, dar didesnis tokių išpuolių, kaip savaitgalį Paryžiuje, pavojus.
Antra – tai neišvengiamos civilių aukos ten, karo zonoje. Juk būtent civiliai yra pagrindinis „Islamo valstybės“ skydas, kuriuo ji, sausumos karo atveju, aišku, naudotųsi be jokių skrupulų.
Trečia – toks Vakarų antpuolis sukeltų naują milžinišką islamiškojo fanatizmo bangą visame regione, kuri, aišku, papildytų ir „Islamo valstybės“ bei kitų teroristinių organizacijų gretas. Primenama, kad dalykas, ko „Islamo valstybė“ bene labiausiai laukia ir kuris yra net jų oficialios religinės doktrinos dalis -- „kryžiuočių“ sausumos armijos, pirmiausia – JAV – išsilaipinimas ir lemiamas mūšis su ja.
Tad Vakarai greičiausiai tik įklimptų naujoje kruvinoje pelkėje, iš kurios išklampoti būtų dar sunkiau, nei iš dabartinės – o gal net ir visai neįmanoma.
Į šiuos argumentus galima atsakyti taip: triuškinami kariniai smūgiai „Islamo valstybei“, nepaisant rizikos ir neišvengiamų aukų ir staigiai ir demonstratyviai atimant užimtas teritorijas ir apskritai sutriuškinant „kalifatą“ -- vis dėlto mirties nuosprendis šiai grupuotei.
Juk didžiausias jos ideologinis patrauklumas ir stiprybė pirmiausia ir remiasi tikra bei tariama jos jėga nuolatos ir sėkmingai kariauti, plečiant savo valdomas sritis ir jas patikimai kontroliuojant. Tai – ne, pavyzdžiui, „Al-Qaeda“, kuri daugiau ar mažiau sėkmingai gali gyvuoti ir visiškame pogrindyje.
Taip, „Islamo valstybės“ vietoje gali atsirasti naujas ir dar baisesnis monstras. Tačiau yra kaip yra – tokia dabar to regiono tikrovė ir ateitis ilgiems dešimtmečiams į priekį ir kitos išeities, nei semti šią kruviną košę savomis rankomis, Vakarams paprasčiausiai nėra.
Tačiau bent kol kas JAV ir, panašu, Europos viršūnėse dominuoja požiūris, kad žaisti vabank – pernelyg rizikinga.
Ką gi, visi dabartinės JAV ir Vakarų politikos šalininkų argumentai turi pagrindo, tačiau net ir juos pripažinus, būtina pridėti, kad vien „suintensyvinti“ oro antskrydžius nepakanka.
Net jei tie antskrydžiai būtų pradėti rengti viena kitą sekančių bangų principu ir taip dažnai, kad, kaip siūlo kai kurie JAV kariškiai, teroristai „negalėtų net galvos pakelti“, vargu ar tai iš esmės spręstų problemą.
Šalia būtinas maksimalus ir koordinuotas Vakarų politinis bei ekonominis spaudimas toms regiono valstybėms, iš kurių į „Islamo valstybę“ teka pagrindiniai gyvosios jėgos ir finansų srautai – Tunisui, Marokui, Pakistanui, Saudo Arabijai, Katarui, Kuveitui, taip pat, aišku, Turkijai.
Juk seniai akivaizdu, kad šios valstybės – pirmiausia arabiškosios – ne tik tinkamai neprisideda prie karinės kovos su teroristais, bet ir yra vienu iš pagrindinių jų karinės ir finansinės jėgos aruodų bei šaltinių.
Galbūt reikėtų būtent jas versti siųsti kovai prieš „Islamo valstybę“ savo sausumos kariuomenes, užuot apie tai galvojus Vakarams?
Bet galbūt įmanomas ir koks nors tarpinis variantas tarp strategijos „nė bato ant žemės“ ir naujo sausumos karo – pavyzdžiui, rengiant trumpalaikes, tikslingas ir lokalines specialiųjų pajėgų ar net reguliariosios kariuomenės operacijas?
O kaip su Rusija?
Akivaizdu, kad Kremlius stengiasi iš žudynių Paryžiuje išpešti maksimalią ir, svarbiausia, ilgalaikę naudą. Jo programa minimum – Vakarai jei ne oficialiai įtraukia Rusijos, Irano ir „Hezbollah“ aljansą į visuotinės kovos prieš „Islamo valstybę“ koaliciją, tai bent tylomis pripažįsta šį aljansą lygiaverčiais partneriais.
Taip pat Rusija lygiomis teisėmis įtraukiama ir į derybas dėl Sirijos politinės ateities.
Programa maksimum – Vakarai oficialiai suteikia B.al Assadui likti poste ir net dalyvauti politinėse derybose bei karinėje kovoje, taip pat atšaukia sankcijas Rusijai ir palieka jai Ukrainą.
Kremliaus atstovai kone iš karto po Paryžiaus žudynių paragino NATO -- taigi ir visus Vakarus -- „pakeisti prioritetus“. Dar daugiau – Vakarai buvo paraginti ne tik neberemti dabartinės Ukrainos valdžios, o siekti, kad ji pasitrauktų ir Kijeve būtų suformuota „pereinamoji“ ir „techninė“ vyriausybė.
Ir, aišku, Rusijai paliekama Krymas.
Žinoma, tai, kad Vakarai sutiktų su programa maksimum, sunku tikėtis. Tačiau bent jau minimalių tikslų Kremlius gali tikėtis pasiekti.
Tik, tiesą sakant, kas pasikeitė, kad Vakarai patikėtų tuo Rusijos blefu, kuris buvo akivaizdus nuo pat jos įlindimo į Siriją? Juk Rusija kaip neturėjo, taip ir neturi pajėgų smogti kokius nors triuškinamus smūgius „Islamo valstybei“. Dar daugiau – tai net nėra jos pagrindinis tikslas.
Taigi, tikrovėje ir kariniu požiūriu – Rusija buvus nebuvus. Ar ji yra fronte, ar nėra, teroristų sutriuškinimui tai nėra lemiamas dalykas. Priešingai – jos tolesnis brovimas į priekines eiles tik dar labiau painioja situaciją.
Ką gi, jei Vakarų karas islamiškojo terorizmo židiniu virtusiuose Artimuosiuose Rytuose ir arabų pasaulyje ir toliau bus vykdomas iš esmės tuo būdu, kokiu jis vyksta dabar, ėjimo vabank ir plataus masto sausumo karinės invazijos perspektyva ne tik išliks, bet ir vis dažniau iškils. Tuo dažniau, kuo dažniau vyks nauji teroristų išpuoliai Europoje ir anapus Atlanto.
O kad jų bus ir greičiausiai jie bus dar kruvinesni – galima neabejoti. Ir jie vyks nepriklausomai nuo to, ar „Islamo valstybė“ stiprės ir plėsis į naujas teritorijas, ar palaipsniui silpnės ir trauksis.
Gali būti, kad pagaliau ateis tokia diena, kai kitos išeities, nei pulti visa jėga, tiesiog neliks. Teroristų pralieto kraujo bus pernelyg daug, kad būtų galima ir toliau kalbėti, jog naujas pilno masto karas jų tvirtovėse -- „pernelyg rizikingas“.
