Kai du pešasi, laimi trečias, – byloja patarlė. Tikėkime, kad čia tas trečias yra visuomenė, aš ir tu, kuriems nebuvo lemta žinoti visų užkulisių, bet dabar į viešumą prasisunkė daugiau detalių ir žvairuodami matome pilnesnį politinio vyksmo vaizdą nei anksčiau. Taigi kai politikai išdžiausto vienas kito nuodėmes, visuomenė tampa labiau pašvęsta, informuota, įgudusi suprasti, kad už paradinės pusės kartais slypi labai negražūs dalykai. Politinės konkurencijos faktas yra naudingas ir šioje politinio vyksmo tikroviškumo atpažinimo sferoje.
Žiūrint grynai vartotojiškai, norėtųsi, kad politikai pateiktų tobulai paruoštus vartoti patiekalus, o dabar atsitiko taip, jog į restorano salę prasimušė nešvarios virtuvės kvapai, uoslę erzina prisvilusių puodų dvokas. Žinoma, ta proga galima prisiminti kitą išmintingą patarlę apie tai, kad ne šventieji puodus lipdo. Tačiau šiame argumentavimo ir kontrargumentavimo patarlėmis su didesnio ar mažesnio tinkamumo laipsniu žaidime neprošal būtų nupūsti dulkes nuo legendiniu tapusio posakio, kad iš šūdo kulkos nenulipdysi.
Kadangi šįkart vienas kito kompromitavimo karą, įtraukiant į juodinimo išteklius politinių oponentų giminaičių būtas ir nebūtas nuodėmės, pradėjo konservatoriai, o ypač karingą poziciją užėmė Andrius Kubilius, neįmanoma nutylėti garsiosios patarlės apie tai, kad tūlas pilietis kito akyse ir krislą pastebi, o savo – rąsto nemato (iš pirmo žvilgsnio tarsi išversta atvirkščia puse, bet iš tiesų tik suintensyvinta ištaros parafrazė žemaitiškais žodžiais skelbia: kuo pats kvep, tuo kitą tep, savo ruožtų maži vaikai išsako savo išmintį dar taip: kas ant kito sako, tas ant savęs pasisako).
Primenate, kad yra dar ir tokia poringė: vagie, kepurė dega! Vis tik, kaip atrodo, čia labiau tiktų toks panašios intonacijos liaudies posakis: užgiedojo kaip gaidys ant mėšlyno! Naujausiųjų laikų liaudis, matydama aiškius perlenkimus, mėgsta mūsiškį įspėti dar ir taip: netriesk britvomis, kulnis nusipjaustysi, o jeigu mato, kad nedoros užmačios nenusiseka, priduria: jeigu nemoki šikti, apskritai nekankink užpakalio (be visa ko kito, šis posakis ypač tinka R. Pakso atvejui – mano pastaba)!
Apie A.Kubiliaus uošvės aferas prieš gerą dešimtmetį arba dar anksčiau pirmoji prabilo Rūta Janutienė, tuomet besivadinusi bent mano ausimis nepalyginamai gražiau ir viltingiau skambančia Grinevičiūtės pavarde. Tikrai neatrodo, kad žurnalistė tąkart tyrimą vykdė pagal kokį nors politinį užsakymą, greičiau tenkindama savo niekados neužganėdinamą, besotį smalsumą ir tarnaudama, atleiskite už pompastiką, visuomenei.
Tačiau labai gerai atsimenu, kad į žurnalistės klausimą apie uošvienės finansines išdaigas TV interviu metu A.Kubilius kažką mekeno labai sumišęs, nutviekstas skaistaus žandų raudonio.
Tiesą sakant, mano televizoriuje dėl blogo spalvų sureguliavimo matėsi pažaliavimo atvejis, tačiau vis tik tąkart nepraleidau progos prisiminti liaudies išmintį, kad žmogus, sugebantis (?) nurausti, yra nepraradęs gėdos jausmo, taigi iš esmės – doras žmogus, o ne koks besarmatis niekadėjas. Be to, buvo gaila perspektyvaus politiko, kuris už savo meilę žavingai smuikininkei privalo atsakyti gėda už mylimosios motinos nesubalansuotus veiksmus. Kuo jis kaltas? Juvelyriškai tiksliai tipažus išryškinančiame „12 kėdžių“ satyriniame romane susitinkame su personažu kodiniu pavadinimu „drovus vagis“, – čia taip vadinamas sovietinių laikų viršininkėlis, o, tiksliau tariant, senelių namų direktorius, badu marinantis įnamius senelius, o iš suvogtų lėšų keliantis puotas savo storabambiams giminaičiams.
Personažui savotiško tragikomiško šarmo suteikia tai, kad satyroje kalbama ne apie paprastą vagį, o apie tokį rūšies anomalijos egzempliorių, kai vagystėse paskendęs žmogelis drauge jaučia baisią gėdą ir sąžinės graužatį už savo nederamus veiksmus.
Nenoriu pasakyti, kad posakis „ drovus A. Kublius“ įgyja tokią pat apibendrinančią reikšmę kaip I.Ilfo ir J.Petrovo nutapytas komiškasis charakteris „drovus vagis“. Greičiau dėmesio yra vertas tas faktas, kad bėgant laikui A.Kubilius išmoko neraudonuoti, taigi neparodyti jokio konfūzo net tada, kai į labai nešvankias istorijas įsipainioja patys artimiausi pasekėjai, bičiuliai, įtakingi partijos bendražygiai.
Tačiau ir socialdemokratų atvejis yra labai pamokantis, iliustruojantis faktą, kad liaudies išmintis niekados nepraeina, galioja visiems laikams. Na, kaip kitaip būtų galima įvardyti įtakingo partiečio R.Malinausko vadovavimo Druskininkų savivaldybei klampynę, jeigu ne esmę atidengiančiu senu posakiu: įsileisk kiaulę į bažnyčią, tai užlips ir ant altoriaus. Tikriausiai ne be pagrindo R.Malinauskas pelnė išmintingo ūkininko garbę, galimas daiktas, didesniu ar mažesniu laipsniu yra teisingas ir teiginys, kad neva minėtas politikas prikėlė Druskininkus naujam gyvenimui.
Socialdemokratams laimėjus rinkimus, girdėjosi net gandai, kad prezidentė D.Grybauskaitė premjero poste norėtų matyti neblogai užsirekomendavusį įgyvendinant grandiozinius ūkinius užmanymus Druskininkų merą. Tačiau dabar, kaip atrodo, reikėtų sakyti – neduok Die!
Jokie vandens parkai ir slidinėjimo trasos neatperka tų iš tiesų grandiozinių moralinių nuostolių, kai suveši nepaklūstančių demokratiniam procesui provincijos karaliukų mentalitetas, atskirai paimtose (blogojo klasiko posakis) Lietuvos savivaldybėse įsivyrauja Vidurinės Azijos politikos stilius.
Kaip atrodo, nereikėtų pernelyg drovėtis tiesmukai įvardijant tokią aiškią blogybę. Galop R.Malinauskas nėra koks nors imperatorienės žentas.
