Sirenos, kordonai, patikrinimai. Tūkstančiai pėsčių ir važiuotų pareigūnų. Tūkstančiai skambučių, žinučių socialiniuose tinkluose. Nerimas, pyktis, nusivylimas, piktdžiuga – viskas susimaišė vėlų vakarą, kai ieškomiausias šalies bėglys su antrankiais ir AK-47 troleibusu važiavo praustis į bendrabutį Naujininkuose.
Visa tai – praėjus vos kelioms dienoms po tragedijos Paryžiuje ir masinių policijos operacijų Vakarų Europos šalyse. Ką tik išdalinus senus sovietinius ginklus policijai, iš vieno jau iššovus į benamį. Tiesa, dar susprogdinus pamestą rankinę Jonavoje.
Įbaugintiems Lietuvos piliečiams kilo daug logiškų klausimų.
Ar mūsų policija moka naudotis ginklais? Ar patruliai žino, kad nereikėtų palikti ginklo mašinoje, kurioje sėdi sulaikytasis? Jei trys tūkstančiai pareigūnų penkias valandas ieško bėglio, kas nutiktų, jei tai būtų ne sutrikusios psichikos jaunuolis, o gerai suplanuota teroristų ataka? Arba kitokia didelė nelaimė?
Ir vėl mums pasisekė. Lietuvoje – dar vienos pratybos, šįkart labiau tikroviškos, su realiu nusikaltėliu ir ginklu. Tačiau paradoksas – ši tragikomiška situacija nuleido kažkiek garo, susikaupusio galvose po teroro išpuolių ir juos sekusių grasinimų. Feisbuke šmaikštuoliai kaipmat sukūrė bėglio paskyrą ir ėmė šaipytis iš policijos „Nepagausit, nepagausit“. Kiti irgi smaginosi kaip moka, nes nuo pat pradžių daugelis, ko gero, netikėjo, kad gali kas nors bloga nutikti.
Politikai, žinoma, pasinaudojo proga pasireklamuoti – kaip jie „saugiai vežė svečius“, kaip rikiavo vidaus reikalų ministrą ir aiškino policijai, kaip reikia gaudyti bėglį. Ministras savo stiliumi atsikirto, kad jam trukdo dirbti. O ką daugiau atsakysi, kai moterys valdo, ar bent jau tariasi valdančios šią valstybę.
Taigi – kas čia nutiko ir ką mes sužinojome? Policijoje yra žmonių, dėl kurių veiksmų kenčia visos sistemos darbas. Pirmomis krizės valandomis pats ministras ją pavadino „apgailėtina“, tačiau aišku ir tai, kad šokas sistemai paskatins reformas, kurios iki šiol buvo vilkinamos.
Kitaip nei Dembavos įvykių metu, šįkart buvo išvengta aukų, nors bėgliui pasukus ne į landynę, o tarkime, į kurį nors prekybos centrą pasekmės galėjo būti kitokios. Nekompetetingų žmonių yra ne tik eiliniuose komisariatuose, bet ir aukštesnėse grandyse. Abejotinas sprendimas išduoti automatus atsirūgo jau kitą dieną, kai buvo peršautas benamis.
Kas galėtų paneigti, kad ketvirtadienį sostinės policijos komisariato kieme įvyko toks pokalbis?
Patrulė iš Švenčionių: Igori, mums reikia čia nueiti, tu palauk, mes greitai grįšime.
Patrulis iš Švenčionių: Klausyk, palieku tą automatą, o tai dar kur nors užkliuvęs dar nušausiu ką nors. Tiesa, bardačioke raktas nuo antrankių, bet nieko čia neliesk, kol grįšim.
Igoris: Aha gerai, rankas aukštyn!
Keista šioje istorijoje ne tai, kad į savižalą linkęs narkomanas iš policijos pabėgo su automatu ir penkias valandas sėkmingai slapstėsi mieste. Kodėl prieš 25 metus iš okupanto ištrūkusi šalis, NATO narė iki šiol sandėliuose laiko sovietinius ginklus? Kas verda galvose tų, kurie įsivaizduoja, kad juos išdalinus uniformuotiems, bet neapmokytiems kaimo stuobriams gatvėse taps saugiau?
Policija – visuomenės dalis, ten dirba tokie pat žmonės, kokių pilna ministerijose, valdybose, žinybose. Apmokytų, talentingų ar tiesiog mąstančių kadrų stygius tampa chroniška problema – vertikalėje nuo viršaus iki apačios.
Belieka tikėtis, kad bent jau kariuomenė tų kadrų bus susirinkusi geresnių, nes sutikite – taip laukiami šarvuočiai truputį rimčiau nei AK-47. O jei koks narkomanas išvažiuos į gatves su šarvuočiu? Absurdas? Po ketvirtadienio įvykių šios galimybės kategoriškai taip neatmesčiau. Juk niekam nereikalingą sraigtasparnį į orą naktį pakėlė panašaus mąstymo policininkas. Įvaizdis yra viskas. Svarbiausia šio aparato misija buvo nufilmuoti sulaikymą, kad paskui būtų galima pasidalinti socialiniame tinkle. Policijai irgi patinka patiktukai.
Sutikite – Lietuvai iki šiol labai sekasi. Nei uraganų, nei žemės drebėjimų, anei svetimšalių kvartalų, nei pabėgėlių. Tačiau taip amžinai nebus. Jeigu šis laimingai pasibaigęs įvykis – tik įspėjimas, privalome atmesti emocijas, išanalizuoti patirtį ir padaryti atitinkamas išvadas. Nes kitas kartas gali būti jau kitokio kalibro.
