Raižių kaime totorių atpažinsi vos sutikęs: akys juodos, žvilgsnis linksmas, judesiai greiti. Jokių surauktų veidų, lietuviškų dejonių ir amžino nepasitenkinimo.
„Kaip manote, ar įvykiai Prancūzijoje gali turėti įtakos draugiškiems santykiams su kaimynais?“ – paklausėme prie Raižių mečetės sutikto 64 metų Rimanto.
Šio vyro tik vardas lietuviškas: per 600 metų, kai Vytautas Didysis pasikvietė jo protėvius į Lietuvą, veido bruožai, temperamentas ir gymis likę.
„Ten kitokie musulmonai. Jie mažai ką bendra turi su Europa. Mūsų širdis jau lietuviška, nors ir kitaip atrodome.
Šitas kraštas prie mūsų pripratęs. Nė vienas nelaiko mūsų svetimais, nors tikėjimas ir kitas.
Mano tėvukas yra kilęs iš Bazorų kaimo, mama – iš Trakininkų. Abudu totoriai“, – dėstė Raižių gyventojas.
Tačiau pasiteiravus, ar totoriai mielai priimtų musulmonų pabėgėlių šeimą į savo kaimą, Rimantas pritilo ir suraukė kaktą: „Pasimelsti, aišku, leistume.
Tačiau nežinau, ar žmonės labai džiaugtųsi, jeigu reikėtų kartu nuolat gyventi.
Mes perėmėme lietuvių charakterį: esame sėslūs, ramūs, neagresyvūs. Nenorime su niekuo kariauti.
Tikėjimas tas pat, bet kažin ar pažiūros sutaptų.“
Švenčia visas šventes
Dabar Alytaus rajono Raižių kaime liko 15 sodybų, kuriose gyvena totoriai. Kiekviename name – po porą arba net vieną.
Anksčiau, tarpukariu, vietos totoriai užsidirbdavo augindami pomidorus, agurkus ir pardavinėdami šias daržoves turguje. Tačiau vėliau juos nukonkuravo lietuvių šiltnamių verslas.
1923 metais čia gyveno 182 totoriai, 1959-aisiais – 163, o dabar – tik 35. Jie tvirtino išlaikę musulmonų tikėjimą, nors gimtoji kalba per kelis amžiaus pasimiršo.
„Nevalgau kiaulienos, maldas tariu arabiškai. Švenčiu musulmoniškas religines šventes. Lietuviškas šventes – irgi“, – dėstė dzūkuojantis totorius Rimantas.
Prisidėjo prie paminklo
„Ar priglaustumėte pabėgėlį iš Sirijos?“ – paklausiau Raižiuose gyvenančių brolių totorių Jono ir Romualdo Jakubauskų. Jie sėdėjo virtuvėje ką tik pavalgę pietus. Pro langą matyti paminklas Vytautui Didžiajam.
„Nesu įsitikinęs, ar žmonės norėtų priimti arabų šalių gyventojus, nors jie ir musulmonai.
Mus per kelis amžius integravo tas, kuris įamžintas ir čia, Raižiuose“, – vienas brolių parodė pirštu į obeliską Vytautui Didžiajam.
Beje, prie šio paminklo prisidėjo ir kalbinamų Jakubauskų broliai Motiejus ir Simas.
Vyrai tvirtino nesuprantantys priešiškumo tarp skirtingų religijų išpažinėjų, nes Raižių gyventojai iš to nedarė problemos – kai švęsdavo katalikai, dirbdavo totoriai.
„Kai prasidėdavo mūsų šventės, jie mus paleisdavo iš darbų net sovietiniais metais, kai valdžia draudė religines šventes“, – aiškino Jonas.
Bijo savų galvažudžių
Alytaus apskrities totorių bendruomenės vadovui Ipolitui Makulavičiui pikta, kad kai tik pasaulyje nutinka kokia nors katastrofa, pirmiausia įtariami musulmonai: „Tikras musulmonas negali būti sėdėjęs kalėjime. Jam nebūdinga smurtauti. Ekstremistų yra kiekvienoje tautoje ir tai nesusiję su tikėjimu.
Gaila, kad ekstremizmas pirmiausia siejamas su islamu. Jeigu žmonės būtų pastudijavę Šventąjį Raštą, suvoktų, kad meldžiasi tam pačiam Dievui, tik skirtingai jį vadina.“
I.Makulavičius dabar labiau susirūpinęs ne būsimais pabėgėliais, o tuo, kad patiems Lietuvos piliečiams nesaugu gyventi.
„Konfliktų dėl skirtingo tikėjimo mes tikrai nebijome. Bet pasidaro graudu, kai pamatai, kad kaime gyvenantys senukai laiko po penkis šunis, kad išvengtų vietinių plėšikų.
Kai kurie žmonės net kambaryje miega su šunimis, nes nežino, kada įsibraus koks galvažudys“, – atsiduso totorių bendruomenės vadovas.
