O Lietuvai dar gali
tekti aiškintis, ką prezidentė turėjo omenyje pavadindama Rusiją
teroristine valstybe.
Žodžių iš dainos neišmesi. Moralės požiūriu prezidentės žodžiai buvo
teisingi, bet politinės perspektyvos žvilgsniu – pertekliniai. Retas
net ir didelei valstybei vadovaujantis politikas įžvelgia ateitį.
Dabar, atsistojus į vieną gretą toje pačioje apkasų pusėje su Maskva,
teks paduoti rankas ir, atsisukus į visuomenę, šypsotis. Tokiais
atvejais protokolų išmuštruoti politikai vaidina, kad nieko neprisimena,
V.Putinas ypač tai moka, bet Rusijos žiniasklaida maudysis ironiškose
užuominose.
Tiek to. Ne tai dabar svarbiausia. Esminis klausimas: kaip įveikti
„Islamo valstybę“, vėžį su metastazėmis, ir kaip šiame juodų vėliavų
fone bendrauti su Rusija, kuri atsakinga už kraujo praliejimą Ukrainoje?
Situacija sudėtinga ir psichologiškai, ir politiškai. JAV akivaizdžiai
sutrikusios. Prancūzija įniršusi. Vokietija, pasikvietusi pabėgėlius,
tyli. Panika Europoje plečiasi. Ką daryti? Kokius žodžius ir veiksmus
pasirinkti?
Rusijos išsilaipinimą Sirijoje Lietuva komentavo ironiškai. Viena
pirmųjų viešų nuomonių – V.Putinas, pralaimėjęs Ukrainoje, persimetė į
Siriją, bijodamas, kad jo paties neištiktų B.al-Assado likimas.
Kelias savaites buvo remiamasi pranešimais, kad Rusija atakuoja ne tą,
ką reikia, saugo Sirijos diktatoriaus sėdynę ir demonstruodama jėgą su
parodomosiomis sparnuotosiomis raketomis vaidina galingą ir reikšmingą.
Prezidentė D.Grybauskaitė pareiškė, kad Rusija negalima pasitikėti.
Po Rusijos lėktuvo tragedijos virš Sinajaus pusiasalio interpretacijos
pritilo. Kruvinoji para Paryžiuje partrenkė ant menčių ir žinovus
profesionalus, ir mėgėjus pasamprotauti. Galima Rusiją mėgti ar peikti,
bet ji pasirodė esanti teisi paskelbusi, jog puola pirma, nes nenori,
kad terorizmas ateitų į namus.
Jeigu Vakarai metus nebūtų snaudę, „Islamo valstybė“ galėjo ir
neįsibėgėti. Ne tik įsibėgėjo, bet ir siautėja, o Vakarams be Rusijos
pagalbos dabar jos nepasiseks įveikti.
Lietuva į prasidėjusį karą dabar reaguoja dvejopai. Valdžia tradiciškai
ramina, bet, regis, vis mažiau yra garantuota, ar atsakingos tarnybos
deramai pasirengusios teroro aktams ar sprogimams žmonių susikaupimo
vietose.
Visuomenės sujudimas yra didesnis negu po 2001 m. rugsėjo 11-osios.
Pradėta atidžiau domėtis, kodėl buvo panaikintas kovos su terorizmu
padalinys Valstybės saugumo departamente ir koks politikų vaidmuo šioje
istorijoje.
Žiniasklaidoje atsirado kur kas daugiau nei prieš keturiolika metų
profesionalios informacijos apie šių laikų terorizmą. Pirmą kartą
pradedami duoti patarimai, kaip elgtis teroristinių išpuolių metu. Seną
inertišką nusiteikimą – nieko čia nepadarysi – pamažu keičia noras
nesėdėti sudėjus rankas. Valdžia staiga prisiminė numirusį krizių
valdymo centrą, kuris tarsi ir turėtų koordinuoti ant piliečių galvos
užkritusių problemų sprendimą.
Mano manymu, tai tik pinigų mėtymas. Neturėdama įgaliojimų ir reikiamos
praktinės patirties kelių etatų tarnyba rašys krūvas pažymų apie
terorizmo kilmę nuo Adomo ir Ievos laikų, o žmonėms reikia konkrečių
žingsnių apsiginant ir aiškesnės ateities perspektyvos. Kur jiems
daugiau kreiptis, jei ne į pačių rinktus politikus?
Tačiau Lietuvos politinės partijos kol kas mindžikuoja ir nesiryžta
kalbėti apie tolesnius veiksmus. Konservatoriai vis dar nežino, ką
daugiau peikti – Rusijos valdžią ar „Islamo valstybę“. Liberalas
europarlamentaras P.Auštrevičius paskelbė, kad reikia plačios kovos su
„Islamo valstybe“ koalicijos, bet Rusijos, tikriausiai dėl politinio
atsargumo, nemini.
Darbo partijos pirmininkas, irgi europarlamentaras V.Mazuronis pareiškė,
kad terorizmas turi būti sunaikintas. Reikia manyti, kad ne
įkalbinėjimu, o ginklu. Kitas „darbietis“ A.Paulauskas kalba, kad
Lietuva turėtų aktyviai įsitraukti į kovą su „Islamo valstybe“. Ko gero,
individuali nuomonė. Bet vis aiškiau.
O ką apie ateitį kovojant su terorizmu sako Lietuvos užsienio politika
formuotojai? Deja, valstybės vadovai kol kas vengia plačių
apibendrinimų. Savaime suprantama, laukiama, kaip į Prancūzijos norą
kurti koaliciją kartu su Rusija reaguos JAV.
Labiausiai tikėtinas sprendimas – Vašingtonas bandys išlaikyti tą patį
situacijos Sirijoje politinį vertinimą, reikalaus B.al-Assado
nušalinimo, bet sustiprins karinį bendradarbiavimą su Paryžiumi ir
netrukdys Maskvai.
Bet yra aplinkybė, kuri nebeleis užsižaisti, – tai sparčiai
besikeičiančios visuomenės. Jeigu politikai nesiims iš esmės spręsti
terorizmo problemos, kantrybę praradę Vakarų valstybių piliečiai į
valdžią pasikvies radikalus. Dabartinis Prancūzijos prezidentas tai
ypač gerai supranta.
Tuo metu pauzę atsakymui į aktualiausią pastarųjų dienų klausimą
Lietuvos užsienio politika stengiasi užpildyti senesnėmis problemomis.
Prieš kelias dienas užsienio reikalų ministras L.Linkevičius su kolega
iš Švedijos priminė, kad Minsko susitarimai dėl situacijos Ukrainoje
turi būti vykdomi, o sankcijos Rusijai tęsiamos. Visiškai teisingi, bet
esant dabartinei atmosferai visiškai negirdimi žodžiai.
Gaila, bet Ukraina pradingo ir iš žiniasklaidos, ir iš pastarųjų mėnesių
europiečių mąstymo. Apie sankcijas Maskvai nebekalba nė viena didesnė
ES valstybė, o Prancūzija dar gali būti pirmoji iniciatorė jas
panaikinti.
Gal ir Lietuvos užsienio politikos formuotojams vertėtų pamąstyti, ar
teisingų, bet nebegirdimų dalykų neatidėti patogesniam momentui, o
svarstyti, kokią vietą bendroje nuotraukoje pasirinkti, kai Vakarai
pradės glėbesčiuotis su Rusija?