O Lietuvai dar gali tekti aiškintis, ką prezidentė turėjo omenyje pavadindama Rusiją teroristine valstybe.
Žodžių iš dainos neišmesi. Moralės požiūriu prezidentės žodžiai buvo teisingi, bet politinės perspektyvos žvilgsniu – pertekliniai. Retas net ir didelei valstybei vadovaujantis politikas įžvelgia ateitį.
Dabar, atsistojus į vieną gretą toje pačioje apkasų pusėje su Maskva, teks paduoti rankas ir, atsisukus į visuomenę, šypsotis. Tokiais atvejais protokolų išmuštruoti politikai vaidina, kad nieko neprisimena, V.Putinas ypač tai moka, bet Rusijos žiniasklaida maudysis ironiškose užuominose.
Tiek to. Ne tai dabar svarbiausia. Esminis klausimas: kaip įveikti „Islamo valstybę“, vėžį su metastazėmis, ir kaip šiame juodų vėliavų fone bendrauti su Rusija, kuri atsakinga už kraujo praliejimą Ukrainoje?
Situacija sudėtinga ir psichologiškai, ir politiškai. JAV akivaizdžiai sutrikusios. Prancūzija įniršusi. Vokietija, pasikvietusi pabėgėlius, tyli. Panika Europoje plečiasi. Ką daryti? Kokius žodžius ir veiksmus pasirinkti?
Rusijos išsilaipinimą Sirijoje Lietuva komentavo ironiškai. Viena pirmųjų viešų nuomonių – V.Putinas, pralaimėjęs Ukrainoje, persimetė į Siriją, bijodamas, kad jo paties neištiktų B.al-Assado likimas.
Kelias savaites buvo remiamasi pranešimais, kad Rusija atakuoja ne tą, ką reikia, saugo Sirijos diktatoriaus sėdynę ir demonstruodama jėgą su parodomosiomis sparnuotosiomis raketomis vaidina galingą ir reikšmingą. Prezidentė D.Grybauskaitė pareiškė, kad Rusija negalima pasitikėti.
Po Rusijos lėktuvo tragedijos virš Sinajaus pusiasalio interpretacijos pritilo. Kruvinoji para Paryžiuje partrenkė ant menčių ir žinovus profesionalus, ir mėgėjus pasamprotauti. Galima Rusiją mėgti ar peikti, bet ji pasirodė esanti teisi paskelbusi, jog puola pirma, nes nenori, kad terorizmas ateitų į namus.
Jeigu Vakarai metus nebūtų snaudę, „Islamo valstybė“ galėjo ir neįsibėgėti. Ne tik įsibėgėjo, bet ir siautėja, o Vakarams be Rusijos pagalbos dabar jos nepasiseks įveikti.
Lietuva į prasidėjusį karą dabar reaguoja dvejopai. Valdžia tradiciškai ramina, bet, regis, vis mažiau yra garantuota, ar atsakingos tarnybos deramai pasirengusios teroro aktams ar sprogimams žmonių susikaupimo vietose.
Visuomenės sujudimas yra didesnis negu po 2001 m. rugsėjo 11-osios. Pradėta atidžiau domėtis, kodėl buvo panaikintas kovos su terorizmu padalinys Valstybės saugumo departamente ir koks politikų vaidmuo šioje istorijoje.
Žiniasklaidoje atsirado kur kas daugiau nei prieš keturiolika metų profesionalios informacijos apie šių laikų terorizmą. Pirmą kartą pradedami duoti patarimai, kaip elgtis teroristinių išpuolių metu. Seną inertišką nusiteikimą – nieko čia nepadarysi – pamažu keičia noras nesėdėti sudėjus rankas. Valdžia staiga prisiminė numirusį krizių valdymo centrą, kuris tarsi ir turėtų koordinuoti ant piliečių galvos užkritusių problemų sprendimą.
Mano manymu, tai tik pinigų mėtymas. Neturėdama įgaliojimų ir reikiamos praktinės patirties kelių etatų tarnyba rašys krūvas pažymų apie terorizmo kilmę nuo Adomo ir Ievos laikų, o žmonėms reikia konkrečių žingsnių apsiginant ir aiškesnės ateities perspektyvos. Kur jiems daugiau kreiptis, jei ne į pačių rinktus politikus?
Tačiau Lietuvos politinės partijos kol kas mindžikuoja ir nesiryžta kalbėti apie tolesnius veiksmus. Konservatoriai vis dar nežino, ką daugiau peikti – Rusijos valdžią ar „Islamo valstybę“. Liberalas europarlamentaras P.Auštrevičius paskelbė, kad reikia plačios kovos su „Islamo valstybe“ koalicijos, bet Rusijos, tikriausiai dėl politinio atsargumo, nemini.
Darbo partijos pirmininkas, irgi europarlamentaras V.Mazuronis pareiškė, kad terorizmas turi būti sunaikintas. Reikia manyti, kad ne įkalbinėjimu, o ginklu. Kitas „darbietis“ A.Paulauskas kalba, kad Lietuva turėtų aktyviai įsitraukti į kovą su „Islamo valstybe“. Ko gero, individuali nuomonė. Bet vis aiškiau.
O ką apie ateitį kovojant su terorizmu sako Lietuvos užsienio politika formuotojai? Deja, valstybės vadovai kol kas vengia plačių apibendrinimų. Savaime suprantama, laukiama, kaip į Prancūzijos norą kurti koaliciją kartu su Rusija reaguos JAV.
Labiausiai tikėtinas sprendimas – Vašingtonas bandys išlaikyti tą patį situacijos Sirijoje politinį vertinimą, reikalaus B.al-Assado nušalinimo, bet sustiprins karinį bendradarbiavimą su Paryžiumi ir netrukdys Maskvai.
Bet yra aplinkybė, kuri nebeleis užsižaisti, – tai sparčiai besikeičiančios visuomenės. Jeigu politikai nesiims iš esmės spręsti terorizmo problemos, kantrybę praradę Vakarų valstybių piliečiai į valdžią pasikvies radikalus. Dabartinis Prancūzijos prezidentas tai ypač gerai supranta.
Tuo metu pauzę atsakymui į aktualiausią pastarųjų dienų klausimą Lietuvos užsienio politika stengiasi užpildyti senesnėmis problemomis.
Prieš kelias dienas užsienio reikalų ministras L.Linkevičius su kolega iš Švedijos priminė, kad Minsko susitarimai dėl situacijos Ukrainoje turi būti vykdomi, o sankcijos Rusijai tęsiamos. Visiškai teisingi, bet esant dabartinei atmosferai visiškai negirdimi žodžiai.
Gaila, bet Ukraina pradingo ir iš žiniasklaidos, ir iš pastarųjų mėnesių europiečių mąstymo. Apie sankcijas Maskvai nebekalba nė viena didesnė ES valstybė, o Prancūzija dar gali būti pirmoji iniciatorė jas panaikinti.
Gal ir Lietuvos užsienio politikos formuotojams vertėtų pamąstyti, ar teisingų, bet nebegirdimų dalykų neatidėti patogesniam momentui, o svarstyti, kokią vietą bendroje nuotraukoje pasirinkti, kai Vakarai pradės glėbesčiuotis su Rusija?
