„Jei būtų viena šešėlinė vyriausybė, būtų prasminga su ja kalbėti kaip su valdžią perimsiančia jėga, o dabar, kai veikia kelios šešėlinės vyriausybės, susidaro 50 pilkų atspalvių ir komunikacija tampa sudėtinga, jau nekalbu apie tai, kad nė vienas iš tų šešėlių netaps šviesa“, – sakė politologas Vincentas Vobolevičius.
Geriau negu nieko
Politologas šešėlinės vyriausybės veiklą Lietuvoje apibūdino lakoniškai: „Tai, kas yra Lietuvoje, – geriau negu nieko, bet mūsų sąlygomis tai daugiau viešųjų ryšių, nei realaus pasirengimo valdyti valstybę reiškinys.“
Anot jo, tokios vyriausybės gali egzistuoti dvipartinėse sistemose, tokiose, kaip Jungtinėje Karalystėje. Įprasta praktika: jei partija, formavusi šešėlinę vyriausybę, laimi rinkimus, ji gali atsakingai sodinti savo ministrus į visas ministerijas ir įgyvendinti tokią programą, kurią parengė jos šešėlinis kabinetas.
„Mūsų politinė sistema yra kitokia, tad neaišku, ar šešėliniai ministrai iš viso pateks į ministrų kabinetą. Jei partija patenka, neaišku, kurie ministrai patenka. Taip pat neaišku, kokia bus vyriausybės programa. Šioje Vyriausybėje programos yra labai „ad hoc“ – vyksta pasidalijimai postais, bet didelių strateginių vizijų nėra. Dėl to tas visas sunkus darbas, kurį turi nuveikti šešėlinė vyriausybė rengdamasi valdyti, gali nueiti perniek“, – kalbėjo politologas.
Ministrai dirba iš idėjos
„Įsivaizduokite, kad jūs esate šešėlinės vyriausybės ministras. Tad jūs tik iš didelio moralumo ir dorumo naktimis studijuosite ekonomikos vizijas, nes neaišku, ar būsite ministras, o jei ir būsite, ar koalicijos partneriai nenubrėš gairių, kurios bus kitokios nei planavo jūsų partija.
Kodėl tai geriau nei nieko? Jei yra paskelbta, kas tos šešėlinės vyriausybės ministras, tai bent jau žurnalistai tikėsis, kad žmogus nenusišnekės apie šią sritį. O tai jau rimta paskata pasiskaityti tiek, kad nenusikalbėtum ir turėtum ką pasakyti, kad niekas iš tavęs ir tavo partijos nesijuoktų“, – apie šešėlinius ministrus kalbėjo V.Vobolevičius.
Anot jo, nors mūsų valstybės sistema nėra labai palanki šešėlinių ministrų fenomenui, bet užtikrina tam tikrą discipliną.
„Buvimas, pavyzdžiui, ūkio šešėliniu ministru suteikia tam tikrą platformą. Tokiu atveju tu jau kandidatuoji ne kaip A.Guoga iš Vilkaviškio, o kaip potencialus ministras, nors daugiau žinantieji puikiai supranta ir tai, kad kažin, ar juo būsi“, – kalbėjo pašnekovas. Jo teigimu, buvimas šešėlinėje vyriausybėje yra naudingas politikui įrankis, ir partija tą įrankį išnaudoja spręsdama savo vidaus klausimus.
Postas – būdas nusikratyti tiksinčios bombos
Politologas pabrėžė, kad šešėlinio ministro postas – puikus būdas ne tik motyvuoti, bet ir kontroliuoti partijos kolegas.
„Jei toks įrankis duodamas pakankamai įtakingam ir talentingam žmogui, jis gali sėkmingai išreklamuoti partijos idėjas. Taip pat pravartu tokį postą patikėti žmogui, kuris gal kiek mažiau įsitrauks į partijos veiklą, bet supras tai kaip tam tikrą paskatinimą“, – kalbėjo V.Vobolevičius.
„Partijai tai tam tikra prasme lyg tikslinti bomba – ką jis pasakys, padarys, kiek bus kontroliuojamas? Juk politikas visada gali sulaukti kvietimų į kitas partijas, tad skirti jam šešėlinio ministro postą – siekis jį išlaikyti partijoje ir skatinti lojalumą“, – tvirtino politologas.
Kalbėdamas apie Dalios Teišerskytės skrydį iš šešėlinės kultūros ministrės posto, pašnekovas pabrėžė, kad visa ši situacija apkarto dėl to, kad liberalų rinkėjas yra jautrus rasistiniams išpuoliams, tad partija buvo priversta veikti. „D.Teišerskytė turi suprasti, kokioje partijoje ji siekia karjeros, kokie rinkėjai balsuoja, ir tai, kad ji pati jau nėra tos amžiaus grupės, į kurią orientuojasi rinkėjai“, – kalbėjo pašnekovas.
Kiek partijų, tiek ir vyriausybių
Politologas Algis Krupavičius teigė, kad panorėjusi šešėlinę vyriausybę gali turėti kiekviena politinė partija: „Šešėlinė vyriausybė yra tam tikra opozicijos atstovybė. Tokia sistema veikia šių dienų dvipartinėse sistemose, kai viena partija valdžioje, o kita tuo metu yra opozicijoje, bet turi daug vietų parlamente.
Tiesa, Lietuvoje šis kontekstas, anot politologo, truputį kitoks: „Mes turime suskaldytą opoziciją, kur yra kelios politinės partijos su mažomis frakcijomis. Pavyzdžiui, liberalų frakcija gali visa „išeiti“ į šešėlinę vyriausybę, o dar ir pritrūktų jiems ministrų“, – juokavo A.Krupavičius. Politologo nuomone, vienintelė galima išeitis Lietuvos politikams – sudaryti vieningą šešėlinę vyriausybę iš opozicinių partijų.
„Tokiu atveju ir oponavimas valdančiajai partijai būtų efektyvesnis, o pati opozicija savo veiksmus koordinuotų. Šiuo metu šešėlinė vyriausybė naudojama kaip tam tikras rinkimų instrumentas, kai norima visuomenei parodyti, kad opozicija irgi kažką veikia. Tačiau praktiškai, kaip tam tikra politinė alternatyva, ji neveikia“, – kalbėjo politologas.
Ką nuveikė šešėlinė vyriausybė?
Ar opozicinėms partijoms per kitus rinkimus šešėlinės vyriausybės buvimas bus privalumas, ar trūkumas, kad ne kažin ką pavyko nuveikti?
„Neturės jokio poveikio, nes niekas rimtai į šešėlinę vyriausybę nežiūri, o ir nieko rimta dar nė viena šešėlinė vyriausybė nėra nuveikusi, – tvirtino A.Krupavičius. – Paprastai iš šešėlinės vyriausybės sudėties galima šiek tiek prognozuoti, kas užimtų ministrų postus po rinkimų, jei opozicines partija lydėtų sėkmė rinkimuose ir šios sudarytų parlamentinę daugumą.“
Pasak pašnekovo, A.Kubiliaus šešėlinė vyriausybė buvo tiesiog užprogramuota nesėkmei. Tik pirmus mėnesius, kai buvo paskelbta apie jos suformavimą, ji buvo pastebima. „Tuomet pasirodė vienas kitas straipsnis, politikai keliais sakiniais pasisakė pora klausimų, ir tuo viskas pasibaigė“, – kalbėjo politologas.
Politologas kritiškai įvertino E.Masiulio svarstymus, kad šešėliniai ministrai nėra pačiame tiesiausiame kelyje į tikrųjų ministrų postus – po pergalės rinkimuose nebūtinai šie būtų jiems siūlomi. „Liberalų sąjūdžio šešėlinis ministras pirmininkas tokiomis kalbomis šauna sau į koją: jei kažką skiriam ir renkam, tai tas pasirinkimas bent jau turi atrodyti rimtai, o ne būti kaitaliojamas kas kelios dienos ar keli mėnesiai. Suprantu, kai Dalia Teišerskytė pateko į skandalą, buvo pasielgta logiškai ir adekvačiai ją atšaukiant iš kandidatų į ministrus“, – sakė pašnekovas.
Lipama ant populizmo grėblio
Anot pašnekovo, kai kurios dėlionės Liberalų sąjūdžio šešėliniame kabinete labai abejotinos. „Pavyzdžiui, Eugenijaus Gentvilo ir jo sūnaus iškėlimas į ministro postą. Tai neatrodo labai etiška. Tas pats Gintaras Steponavičius yra vienas iš tų ministrų, kurie buvo vertinti itin prieštaringai, tad kažin ar antrą kartą lipti į tą pačią balą būtų pats geriausias scenarijus.
Kalbant apie D.Teišerskytę, buvo tik laiko klausimas, kada ji pateks į kokią nors nepatogią padėtį. Štai pateko anksčiau, nei buvo galima įsivaizduoti“, – sakė politologas. Pasak jo, A.Guoga veikiausiai turi didelių politinių ambicijų, bet kol kas žaidžia primityvia populizmo korta.
„Tai ieškojimas pigaus populiarumo – lipimas ant populizmo grėblio. Gal visuomenei, kuri nelabai supranta politinės etikos taisyklių, tokie triukai ir imponuoja“, – svarstė A.Krupavičius ir pridūrė, kad politikai turėtų varžytis idėjomis, koncepcijomis ir alternatyvų siūlymu.
