Prieš Paryžiaus „linksmybes“ liberalioji, kairioji ir pacifistinė retorika kalė per išvien emocijas. Paskendusio berniuko-pabėgėlio nuotrauką visokie veikėjai begėdiškai kaišiojo visiems į akis, visokiais ten „fotošopais“ įmontuodami į kuo klaikesnius kontekstus. Taip vaiko lavonas tapo politinės agitacijos priemone. Labai piktos, aršios, nors ir lėkštos agitacijos. Ši „vaizdinė priemonė“ turėjo įrodyti, kad visi, kas be išlygų ir tuoj pat nepritaria šūkiui: „Ateikite, priimsime visus“, yra rasistai, kietaširdžiai ksenofobai ir kitokie apgailėtini niekšai.
Bet koks pasiūlymas vadovautis dar ir protu buvo priimamas, kaip tik dar didesnis įrodymas, kad esi rasistas, islamofobas ir niekšas. Per socialinius tinklus nuvilnijo mada, įsakmiai raginanti visus priimti bent po vieną pabėgėlį ir gėdinanti, gėdinanti, gėdinanti....
Bandymas paaiškinti, kad tokia emocionali reakcija gali būti naudinga ne tik tiems, kam tikrai reikia pagalbos, bet ir visai kitokiems dėdėms, būdavo sutinkamas švilpimu, trepsėjimu ir tikromis arba (neretai) limonadinėmis ašaromis.
Jau tada teko rašyti, kad tokie dėdės ar tetos, kurie organizavo fejerverką Paryžiuje, anksčiau Rugsėjo 11, Londono ir Madrido traukinių skerdynes – labai nori mūsų emocijų. Jie jomis minta. Jiems tai priemonė tikslams pasiekti, o mums siaubas ir skausmas, temdantis sveiką nuovoką. Kas bent viena akimi dirsteli į Palestinos praktikas, žino, kad paaukoti net ir savo vaikus ten kai kam nėra taip labai ir gaila, nes tai šventos kovos dalis – emocinis teroras. Paleidi raketas iš vaikų žaidimo aikštelės ir nusimuilini. Ir ką darysi, kad atsakas kliudys tuos vaikučius-pabiručius. Tegul jų labiausiai gedi tie, kam šis kruvinas cirkas organizuojamas. Vakarų spauda, ypač liberalios ir kairės krypties (kitos mažai beliko) pasmerks pirmiausia perteklinį atsaką ir jo kaltininkus, nes jie arčiau ir jiems ta spaudos kritika bent kažką reiškia. Efektyvu, nors ir ciniška.
Kai infantilūs ir neatsakingi besąlygiško „visų priėmimo“ šūkiai visgi laimėjo (bet nebūtinai vien tik dėl to), ištiko Paryžius. Ir viskas apsivertė.
Anksčiau per emocijas smūgiavę „visų priėmimo“ agitatoriai reikalauja iš paklaikusių ir išgąsdintų žmonių šalto proto ir stoicizmo. Baiminamasi, kad kokie dešinieji radikalai (o jie gali) nubėgs deginti mečečių, nuogąstaujama, kad pakils jų reitingai, kas irgi galbūt įmanoma.
Šalia viso kito, mėginama inicijuoti diskusiją apie tai, kas būtų buvę, jei būtų nutikę ir aiškinamasi – kas kaltas, kad teroristinė organizacija, vadinama „Islamo valstybe“, išvis susidarė. Prisimenamas karas Irake, kai JAV ne tik nuvertė Saddmą Huseiną, bet ir dešimt metų mėgino aktyviai padėti stabilizuoti padėtį. Čia pat Vakarai kaltinami, kad pasyviai žiūrėjo į karą Sirijoje. Raginama reikalauti politinės lyderių atsakomybės. Lietuvos žmogaus teisių centro interneto svetainė rašo, kad Vakarai turėtų „kreipti į savo valstybių galvas ir reikalauti politinės atsakomybės. Islamofobija tik nukreipia dėmesį į ten, kur jis mažiausiai turėtų kristi.“
Visa tai gal ir nieko. Nebloga tema seminarams, konferencijoms, intelektualinei mankštai arba rinkiminėms kampanijos triukšmams. Galima nerti dar giliau ir imti teoriškai aiškintis ar reikėjo po Pirmo pasaulinio karo likviduoti Osmanų imperiją ir t.t. Galima eilinį kartą padiskutuoti apie Afrikos kolonizavimo ir dekolonizavimo epopėją, istorines skolas ir t,t. Deja, vykstant realiam karui visa tai irgi tik emocionalūs plepalai, kurie ničniekuo neprisidės prie gero rezultato. Tokie debatai gali vykti visur – nuo politinių suvažiavimų iki aludžių užstalių, tačiau kraujo liejimo tai nesustabdys.
Reikia veiksmų. Deja, tiek karinių, tiek politinių ir administracinių. Kad ir kaip rėktų anksčiau sentimentaliomis nesąmonėmis politiką „įsileidžiame visus“ brukę veikėjai, privaloma elgtis kitaip.
Šioje vietoje yra ne vienas nemalonumas. Pavyzdžiui, dėl daugelio priežasčių, nesimpatizuojant tokiems politikams, kaip Viktoras Orbanas, yra labai apmaudu pripažinti, kad teisinga yra nuostata, jog labai griežtas pabėgėlių ir „pabėgėlių“ filtravimas tiesiog būtinas. Kitaip neįmanoma išorinė Europos Sąjungos sienų apsauga, kurios užtikrinimo efektyvumas ir mums, ir kitoms paribio šalims buvo sąlyga prisijungiant prie aljanso ir Šengeno erdvės. Tolesnis „priimam visus“ politikos vykdymas reikš tą patį, ką ir aklinas užsidarymas bei panirimas į isterišką islamofobiją – tai bus ES, kaip geopolitinio projekto galas. O ir įleistiesiems reikia ne vien dalinti sausainius, bet ir nustatyti normalias taisykles, kurios negalėtų būti laužomos, prisidengiant kultūriniais skirtumais. Svarbiausia, kad nereikia nieko ypatingo.
Jei visoje Europoje š komą nugrimzdusi nuosaikioji dešinė atsigautų – rastų sprendimus greitai. Pradėti reikia nuo visiškai elementarių dalykų, kurie turėtų būti, bet seniai nebėra savaime suprantami. Visų pirma, šalia laisvių, teisių ir multikultūrinių užkeikimų turi galioti Vakaruose amžinai anksčiau deklaruotas lygybės prieš įstatymą principas.
Net tokiose, atrodytų, smulkmenose, į kurias visi tyliai numojo ranka. Kad ir labai kam nepatiktų, bet į statybas įeinantis musulmonas turi būti įpratintas dėtis šalmą, o ne kitokį galvos apdangalą, kuris jam labiau patinka dėl jo religinių įsitikinimų. Nes to reikalaujama iš kitų. Ir veidą, dengiamą visokiais ten apdarais, ir po jais slepiamą nešulį pareigūnams be jokių laužymųsi ir atsikalbinėjimų musulmonė privalo rodyti. Ir visiems turi būti nusispjauti į atsikalbinėjimus, kad nabagė „pasijus kaip nuoga“. Į kokių nors labai giliai dvasingų veikėjų raginimus atšaukti vokišką „Oktoberfestą“ vien todėl, kad jis nepatinka islamizmo dvasia išauklėtoms davatkoms, turi būti žiūrima kaip į ekstremizmą. Jei jau yra politinės valios ir išteklių užtikrinti šventą gėjų teisę į savo paradus, nepaisant visų tautų ir šalių gražulių riksmų, tai atitinkamų mustafų ar abdulų protestai prieš kitų žmonių saviraišką turi būti vertinami panašiai.
Jeigu „žydai lauk“, arba „mušk negrus“ yra kriminalas, nesvarbu, kur tai ištariama, tai kodėl atitinkamai nežiūrėti į raginimą susidoroti su netikėliais? Net jei jis išsakomas mečetėje. Jeigu tą patį darbą už tą patį užmokestį dirba pasaulietis, katalikas, gėjus-hipis ir musulmonas, tai sąlygos turi būti vienodos. Pertraukėlių pasimeldimui atsisukus į Meką laikas ir kiekis neturi būti didesnis, nei mažesnis, nei jų yra kitų grupių interesams. Ir niekam neturi rūpėti, kiek kartų girdėti imamo kvietimas maldai.
Tai, žinoma, gali atrodyti fantastišku uždaviniu daugelyje Europos didmiesčių. Dėl ilgus metus vykdytos beprotiškos nuolaidžiavimo elementariai savivalei politikos, pridengtos iškreiptu multikultūralizmo supratimu, ten nusistovėjo visai kitokios realijos. O privilegijas žmogus natūraliai ima galiausiai laikyti ko ne savo prigimtine teise ir nenori jų atiduoti.
Aišku, kai kam kyla „natūralus“ vyžotas klausimas – prie ko čia Lietuva? Deja, su Islamo valstybe tenka kariauti. Tai gali būti ilgai ir brangu. Ir kas yra visiškai tikra – naivu manyti, kad Lietuvai pavyks imti ir atsisėdėti nuošaly. Žinoma, yra kategorija žmonių, kurie atsisako domėtis tuo, kas vyksta už gimtojo sodžiaus ribų, tačiau globaliame pasaulyje tai nelabai padės. Mat jei pats ir neiškeli kojos už savo kiemo ribų, greičiausiai yra artimųjų ar draugų, kurie gali būti paversti apdegusiu faršu, dėka tokių štai „karių“ kur nors Berlyno ar Paryžiaus kavinėje, Madrido ar Varšuvos stotyje ar Mauritanijos viešbutyje.
Reikalas čia dar ir tas, kad niekur nedingo Rusijos faktorius, kurį visai neseniai laikėme pagrindiniu. Vladimiras Putinas labai mielai naudojasi Paryžiaus teroro suteikta galimybe ir veržiasi į sąjungininkus Vakarams. Tai jau yra buvę po Rugsėjo 11. Tada, po „bokštų dvynių“ susprogdinimo ponas labai noriai pasiskelbė esąs JAV sąjungininku ir gavo Carte blanche susidorojimui Čečėnijoje. Antrą kartą lipti ant to paties grėblio būtų jau ne šiaip kvailystė. Jei įmanoma, Lietuvos diplomatija turėtų kaip nors tai sąjungininkams paaiškinti.
Tik būtų geriau, kad tai pavyktų rišliau, nei mūsų Valstybės saugumo departamento vadovui Darius Jauniškis aiškina apie pabėgėlius ir siūlo suprasti: „Jūs supraskite, kad dauguma jų yra ekonominiai migrantai, kurie bėga nuo karo.“ Kai pavyks ekonominį migrantą nuo karo pabėgėlio atskirti, rasi bus lengviau ir valstybę saugoti.
