Kuo nors kitu nei anapusinių jėgų dėmesiu sunku paaiškinti ir praėjusios savaitės gaudynes, kuriose pagrindinį vaidmenį atliko trys tūkstančiai policininkų su sraigtasparniu ir specialiosiomis priemonėmis, o dramą netyčia sukėlusio statisto – įsižeidęs jaunuolis su antrankiais ir automatu visuomeniniame transporte.
Čia norisi pasigvelbti dar vieno vokiečio, tik jau O.von Bismarcko ideologinio priešininko, K.Marxo citatą – esą istorija kartojasi dukart: pirmą kartą kaip tragedija, antrą – kaip farsas.
Jei visą savaitę Europos sostinėse nesiliovusią teroro nuojautą įvertintume kaip tragediją, maršrutą Laisvės prospektas– Stotis–Naujininkai – kaip visai smagu farsą. Jokiu būdu nekritikuoju didžiulių resursų ir dėmesio, kuriuos pareigūnai metė į šią operaciją. Geriau persistengti, o ne tikėtis, kad viskas baigsis geruoju. Juk negali kiekvieną kartą tikėtis specialios apvaizdos įsikišimo, kai automatinis ginklas su pilna dėtuve atsiranda neprognozuojamo žmogaus rankose.
Iš kur gali tikėtis, kad jis pasirodys švelniai provincialus recidyvistas, kurio vienintelė svajonė – ramiai pailsėti kalėjimo ligoninėje, o vienintelė slėptuvė – dušas jo paties bendrabutyje? Todėl ir sraigtasparniai, ir tarnybiniai šunys, ir šarvuotosios liemenės paaiškinama, suprantama bei derama.
Didesnio tos specializuotos apvaizdos dėmesio mūsų kraštui reikėtų ieškoti ne ketvirtadienio vakaro įvykiuose, o absurdo teatre, kuris iškėtojo savo dekoracijas jau kitą rytą – kai politinės scenos personažai užsiėmė prastos dramaturgijos apsižodžiavimais.
Sakysim, dėl Seimo pirmininkės L.Graužinienės skundų, kad vidaus reikalų ministras S.Skvernelis nekalbėjęs su ja telefonu, nes miegojęs, po to kad vis dėlto nemiegojęs, bet kalbėjęs ne tą, ką reikėjo, po to kad gal ir tą, bet ne tokiu tonu, iečių laužyti kaip ir neapsimoka. Esame jau pripratę, kad humoristų stoką lietuviškose televizijose puikiai atstoja humoristai ar humoristės valdiškuose postuose.
Dėl prezidentės D.Grybauskaitės verbalinių viražų vidaus reikalų ministro atžvilgiu irgi ilgai burnos aušinti neapsimoka. Jokios lažybų kontoros nesiūlytų palankaus koeficiento statant už ilgalaikę politinę ministro ir prezidentės simpatiją. O kad valstybės vadovei nepatiko, jog Saulius Skvernelis tapo pirmuoju ministru šalies istorijoje, kuris sutaria net su savo kuruojamos srities profsąjungomis (tai jau savaime kelia didžiulę nuostabą), tai kam gi gali patikti toks gamtai prieštaraujantis dalykas?
Taigi, vieną savaitę vyksta mano mažos storos lietuviškos gaudynės, kitą – mano ne mažiau lietuviškos ir dar storesnės pjautynės. Ir tada mes prisiiriame prie minėtosios specialios apvaizdos dėmesio mūsų kraštui. Kaip kitaip paaiškinsi faktą, kad kai visa Europa analizuoja, planuoja ir modeliuoja galimus teroro aktus, mūsų pirmieji valstybės asmenys įnirtingai blusinėja telefono pokalbių etiketą?
Bet koks potencialus teroristas, panūdęs užpulti mūsų snaudžiančią sostinę, paskaitinėtų portalų antraštes ir nuleistų rankas. Ką gali padaryti blogo šaliai, kurioje visi tiek atsipūtę, kad net antiteroristinės operacijos metu gano šunis, kurios Seimo vadovė ragina ministrą trauktis, jai pritaria prezidentė, ministras pasitraukia, bet premjeras sako, kad ne, jis prašysiąs ministro nesitraukti, o prezidentė tada pasako, kad šiaip jau čia paties ministro reikalas?
Koks nors teroristas, sužinojęs, kad kalbama apie Vidaus reikalų ministeriją, nedelsdamas susivyniotų visus Vilniaus žemėlapius ir išmestų juos velniop – toliau nuo pagundos. Nes net jam, doktrinuotam iš antro galo perskaitytų atsitiktinių šventų citatų, turėtų būti aišku, kad toji speciali apvaizda saugo ne tik vaikus, kvailius, Ameriką, bet ir Lietuvą.
Nebent apvaizda viską vertintų daug paprasčiau. Ir mums atskiros dėmesio kategorijos neskirtų. O saugotų kaip priskiriamus trims jau esamoms. Kurioms? Deja, tikrai ne vaikams ir tikrai ne Amerikai. Bet geriau būti kvailam, tačiau apsaugotam – tegul ir tokiu antgamtiniu metodu.
