Fondo „Azzara“ renginiai, kurių metu pagyvenę žmonės vėl pasijunta reikalingi ir sulaukia išskirtinio dėmesio, per 15 metų peržengė sostinės ribas ir buvo surengti net 14-oje miestų.
O viskas prasidėjo atsitiktinai, kai 2001-aisiais anuomet dar pirmąją kadenciją ėjęs Vilniaus meras A.Zuokas apsilankė Paryžiuje. Buvo ramus ir tingus sekmadienis – kavinėse sėdėjo žmonės ir lėtai siurbčiojo kavą, arbatą, skaitė laikraščius. Tik tiek.
Tačiau šis paryžiečiams įprastas ir niekuo neišskirtinis vaizdas Lietuvos sostinės vadovui pakišo idėją, kuri jei nepakeitė, tai bent suteikė spalvų pilkokam Vilniaus senjorų gyvenimui.
„Paryžiuje pamačiau, kad kavinėse sėdi daugybė pagyvenusių žmonių. Jie atrodė tokie pasitikintys savimi, jaučiantys savo žmogiškąją vertę.
Pagalvojau, kad Vilniaus restoranuose ir kavinėse retai pamatysi žilo plauko sulaukusį žmogų. Ypač prieš 15 metų. Daugiausia ten sėdėjo jaunimas.
Ir tada pamaniau, kad Vilniaus senjorams irgi galima labai paprastai suteikti džiaugsmo. Esmė net ne nemokama kava, arbata.
Šios akcijos tikslas – švenčių metu pamaloninti senjorus, sudaryti jiems progą išeiti į miestą, susitikti su draugais, pabendrauti, maloniai praleisti laiką prie kavos ar arbatos puodelio ir pajusti, kad miestas ar miestelis, kuriame jie gyvena, yra ir jų“, – „Sostinei“ pasakojo A.Zuokas.
– Kaip Vilniaus senjorai sutiko kvietimą išgerti puodelį kavos? Ar pasitvirtino jūsų lūkesčiai, kad ši akcija iš tiesų pakels ūpą pagyvenusiems vilniečiams?
– Pasitvirtino, ir su kaupu. Pamenu, vienos pirmųjų akcijų metu kvietėme vaišintis Gedimino prospekte anuomet veikusiame restorane „Ida Basar“.
Atėjo garbaus amžiaus moteris ir nedrąsiai paklausė, ar gali užeiti? Žinoma, atsakėme. Tada ji pasakė, kad už durų laukia jos vyras, kuris nedrįso net peržengti slenksčio.
Kai senjorai susėdo prie kavos puodelių, moters akyse suspindo ašaros. Ji sakė neretai praeidavusi pro šalį ir buvo įsitikinusi, kad toks restoranas – ne jai, niekada čia nedrįs įkelti kojos.
– Vadinasi, ši iniciatyva pagyvenusius vilniečius, kurie žinojo tik sovietmečio viešojo maitinimo įstaigas, apskritai supažindino su šiuolaikiškomis Vilniaus kavinėmis, jų valgiaraščiais?
– Iš tiesų. Buvo toks atvejis, pasakojo pažįstamų verslininkų šeima. Jie sumanė savo močiutę pamaloninti ir pakviesti papietauti gerame restorane. Bet močiutė susiraukė – ne, sako, ten kava ne itin skani.
Ir išvardijo Vilniaus kavines, kuriose verdama geriausia kava. Taigi Vilniaus senjorai jau tapo tarsi kavos ekspertais, žinančiais, kur sostinėje geriausia kava.
– Kaip miestas konkrečiai prisideda prie šios akcijos?
– Gėrimais vaišina pačios kavinės ir restoranai. Savivaldybė padeda fondui „Azzara“ organizuoti renginį, pasirūpina socialine reklama, informacija.
Taip pat mes padėdavome pristatyti kavos, arbatos į atokias, miesto pakraščiuose esančias kavines.
Kuo ilgiau tęsiasi senjorų pagerbimo tradicija, tuo daugiau kavinių ir restoranų prisideda. Verslininkai dalyvauja noriai, parodydami savo jautrumą pagyvenusiems žmonėms.
Nuo šių metų gruodžio 6 dienos kviečiu visus akcijos dalyvius – tiek senbuvius, tiek ir naujai įsikūrusias kavines – prisidėti prie akcijos senjorams.
