Prie Žemaitės paminklo Vilniuje nufotografuota apsigobusi galvą lietuvė – tik viena iš fotografės Neringos Rekašiūtės herojų. Kažkada visuomenę „verktinių“ (verkiančių „šauktinių“) nuotraukomis sujudinusi menininkė vėl meta iššūkį. Prieš pat teroro aktus Paryžiuje ji atidarė parodą apie Lietuvos musulmonus.
N.Rekašiūtė tvirtina: jei kada nors taptų teroristų įkaite, ji tikrai pagarbintų Alachą. Jai nesvarbu, kokį Dievo vardą ištarti, jei taip būtų galima išgelbėti žmonių gyvybes.
– Vos pora dienų praėjo nuo jūsų parodos apie Lietuvos musulmonus atidarymo. Staiga – teroro aktai Paryžiuje. Kaip reagavote?
– Norėjosi palįsti po antklode ir niekada neišlįsti. Mąsčiau, kaip yra baisu, kai nueini į koncertą penktadienio vakarą ir niekada nesugrįžti, tavo šeima niekada daugiau tavęs nebepamato.
Lapkričio vienuoliktąją pristačiau savo parodą, per jos atidarymą kalbėjo patys musulmonai – mano fotografijų herojai. Jie dalijosi savo jausmais, pasakojo, kaip negera būti lyginamiems su IV. Kvietė žmones užeiti į islamo centrą. Tokios nuostabios emocijos, buvau labai pakylėta. O lapkričio tryliktąją įvyko teroro aktai Paryžiuje.
Buvo labai skaudu. Supratau, kad IV to ir siekia – mus visus sukiršinti. Jie nori, kad mes patys save sugriautume iš vidaus. Buvo pasigirdę pranešimų, kad keli teroristai turėjo pabėgėlių pasus. Tačiau dabar jau išaiškinta, kad tai buvo suplanuotas melas, pasai buvo suklastoti. Svarbu nepasiduoti panikai ir neapykantos bangai.
Gražiausia pamoka man buvo tai, kad prancūzas, kurio žmona buvo nužudyta, pareiškė, jog nedovanos IV neapykantos dovanos. Tai mes visi turėtume įsisąmoninti. Juk siekiama sukelti neapykantą tarp musulmonų ir europiečių – o mes kaip tik turėtume likti vieningi ir drauge kovoti prieš IV.
– Domitės žmonių psichologija. Kodėl, jūsų manymu, teroristai taip elgiasi? Ar jie turi psichologinių problemų?
– Gali būti, kad žmogus praranda viltį gyventi, niekur nebemato prasmės ir prisideda prie siaubingų dalykų. Tačiau tarp teroristų tikrai yra ir paprasčiausių sužvėrėjusių žmonių. Tokių, kurie negerbia net savęs. Juk jeigu gerbiame save, tai gerbiame ir kitą.
Nevadinčiau jų musulmonais. Ten tik griovimo energija ir nėra jokios logikos. Jų logika yra neapykanta. Jie sako siekiantys įsteigti kalifatą vietoj mūsų civilizacijos. Man tokie teiginiai atrodo kaip priedanga. Nežinau, ko jie siekia. Manau, kad net pasaulio politikos lyderiai nesupranta, kas vyksta su IV ir ko iš tiesų jie nori.
Būtent jie ir nėra islamo pasaulis. Jie išvis nesusiję su jokiu žmogiškumu. Iš dalies mes patys esame atsakingi už tai, kas vyksta. Tai mes, vakariečiai, išėjome iš Irako ir ten palikome vakuumą. Ir į tai, kas vyko Sirijoje, ilgai niekas nesikišo, leido žmonėms ten mirti.
Bet tikrai žinau, kad galime atsilaikyti nepasiduodami kiršinimui. Baimė ir teroras yra visa apimanti emocija. Jos paveikti žmonės gali ir atominėmis bombomis susisprogdinti. Todėl dabar labai reikalingas kritinis mąstymas, kuris padeda atskirti pelus nuo grūdų.
– Ką turite galvoje – atskirti pelus nuo grūdų?
– Reikia suprasti, kad pabėgėliai bėga nuo baisių dalykų, kurie seniai ten vyksta.
– Žmonės vis mažiau tuo tiki.
– Daug baimės kyla todėl, kad nieko apie juos nežinome. Nesu pabėgėlių krizės ekspertė ir negaliu aiškinti žmonėms, kaip juos priimti. Bet mėginu, kiek galėdama, parodyti islamo veidus. Kai pradėjau savo projektą, aš net neskyriau karaimų nuo totorių.
Tie žmonės nėra mūsų matymo lauke, dėl to mes nežinome, kokie jie yra. Mums atrodo, kad jų moterys užguitos, terorizuojamos. Tačiau tai, ką aš mačiau ir patyriau fotografuodama savo projektui, atrodė visai kitaip.
Musulmonų šeimos mane kvietėsi į svečius, vaišino tradiciniu maistu. Musulmonai labai nori viskuo dalytis. Mes, lietuviai, esame įtarūs tokiam gerumui.
Žmonės, kuriuos fotografavau, tapo ir mano draugais. Todėl esu įsitikinusi, kad lietuviai su musulmonais gali puikiai sugyventi kartu. Štai totoriai per šešis šimtus metų šauniai asimiliavosi. Jie nesunaikino mūsų krikščioniškų vertybių. Pabėgėliai irgi nieko bloga nepadarys. Žmonės įsibaiminę gal ir todėl, kad Europoje mažėja gimstamumas. Dėl to baisu, kad mes išnyksime, o islamas dominuos.
– O gal taip gali nutikti? Jei jau lietuvė Daiva priėmė islamą, kodėl musulmonai negalėtų siekti ir kitų lietuvių atversti į Alacho tikėjimą?
– Kiek kalbėjausi su pažįstamais musulmonais, jie niekada neskatina žmonių atsiversti, nes atsivertimas turi būti visiškai savanoriškas ir ateiti iš širdies – kitaip nėra prasmės.
– Manote, kad mes per daug pabrėžiame, kad teroristai – tai musulmonai? Tiesa, apie vyrą su kalašnikovu mes juk nekalbame kaip apie krikščionį ar kaip apie ateistą, net nesidomime, kokia jo religija.
– Taip, sakome, kad jis psichikos sutrikimų turintis narkomanas. O jeigu jis būtų musulmonas, tai dėl jo poelgio kentėtų visi pusantro milijardo musulmonų.
Tai labai neteisinga. Vienas krikščionis fundamentalistas, iššaudęs visą mokyklą, neatstovauja visiems krikščionims. Kalbame, kad jis psichiškai nestabilus, kad turėjo sunkią vaikystę. Bet kai kažką pridirba IV radikalai, tuomet visi musulmonai kalti, jie visi privalo atsiprašyti.
– Studijuojate politikos mokslus TSPMI. Kaip paaiškintumėte, kodėl musulmoniškų šalių vadovai aiškiai nepasmerkia teroro aktų?
– Jie smerkia, bet gal tai nėra pakankamai girdima, akcentuojama. Musulmonai smerkia IV. Jie aiškiai sako – tai ne žmonės, kaip jie gali būti musulmonai, jų net negalima laikyti žmonėmis.
Tačiau iš mūsų, Vakarų, pusės yra daug veidmainiavimo. Štai Saudo Arabija remia Wahabi – Sunni ekstremistinę islamo kryptį, kuria ir tiki IV. Tačiau ši šalis yra viena didžiausių Amerikos sąjungininkių. Tuomet apie ką mes kalbame? Mes atleidžiame Saudo Arabijai, nors ten vyksta žiaurūs nusikaltimai prieš žmogaus teises. Tačiau jie turi naftos, jie turi pinigų ir yra mūsų sąjungininkai.
IV lygiai taip pat terorizuoja ir musulmoniškas valstybes – Egiptą, Libaną.
– Galima sakyti, kad teroristai pirmiausia kovoja su savais dėl to, kad šie neva nesilaiko islamo dogmų?
– Manau, kad taip. Ten, kur IV užima teritorijas, prasideda baisūs dalykai. Moralės policija prižiūri, kad moteriai net akių kraštelis nebūtų išlindęs. Aš net negaliu suvokti tokio lygio fundamentalizmo.
Sakyčiau, IV kovoja su racionaliu žmogaus mąstymu. Jie yra tokia iracionali, tokia griaunanti jėga. Mes visi to iracionalumo turime, todėl labai svarbu dabar jam nepasiduoti.
– Turite galvoje, kad reikia ne pulti į karo veiksmus, o pažvelgti patiems į save?
– Ne, mums reikia nugalėti IV. Jeigu nieko nedarysime, jie niekur neišnyks. Nesu ekspertė, kad galėčiau kalbėti, kokia geriausia būtų kovos strategija. Tačiau aiškiai žinau, kad kaip visuomenė turime būti vieningi ir nenusigręžti nuo musulmonų. Jie turi likti mūsų sąjungininkais.
– Viena įdomiausių jūsų nuotraukų – galvą prisidengusi lietuvė musulmonė prie Žemaitės paminklo. Tačiau dar labiau nuostabą kelia tai, kad islamas jai atrodė kaip maišto prieš sistemą forma.
– Taip, ji jau paauglystėje buvo pankė. Išvažiavo į Londoną ir susipažino ten su dabar jau buvusiu savo vyru. Tada atsivertė į islamą. Bet ir išsiskyrusi lietuvė liko musulmone. Islamas dabar yra jos gyvenimo filosofija.
Tai man labai įdomu. Kai su ja susitikau, nustebau, kokia ji išraiškinga. Keista, kad ji sutelpa į islamo normas. Nuo jos sklinda tokia ekspresyvi, gyvenimo meilės kupina energija, ypač kai kvatoja. Atrodo neįtikėtina, kad tokio būdo moteris pasirinko islamo formą. Bet čia turbūt dėl to, kad islamas net ir man siejasi su kažkokiu griežtumu. Bet taip nėra!
Štai tokie pavyzdžiai mane ir verčia susimąstyti, kad nėra jokių stereotipų. Jei manęs kas anksčiau būtų prašę atspėti, kokią religiją išpažįsta ši moteris, būčiau sakiusi, kad ji turėtų apskritai būti nereliginga.
– Pusketvirtų metų studijavote Londone fotografiją. Gal būtent Londone ir persiėmėte tokia dvasia, kurioje nebelieka kultūrinių skirtumų?
– Tikra tiesa, kad Londone multikultūrizmo neįmanoma išvengti. Ten tai tiesiog yra. Turėjau labai daug draugų musulmonų. Daug kartų lankiausi jų šeimose. Tai buvo taip natūralu, kad grįžus į Lietuvą net buvo keista – kur tie žmonės, negi jų čia nėra?
Vėliau atradau, kad yra. Tik Lietuvoje į juos nekreipia dėmesio iki tos akimirkos, kai visai su jais nesusiję kokie nors teroristai prisidirba.
– Jeigu pati patektumėte teroristams į rankas ir jus verstų pagarbinti Alachą, kaip elgtumėtės?
– Jeigu galėčiau išgelbėt save ir kitus, aišku, Alachą pagarbinčiau. Žodžiai man visai nėra svarbūs. Svarbu, kas yra mano viduje. Galėčiau pasakyti bet ką, kas išgelbėtų žmonių gyvybes.
