Žurnalistikos veteranas Algimantas Čekuolis portalui lrytas.lt išdėstė, ką apie visa tai mano, kaip visada, nesirinkdamas žodžių.
Religija – niekuo dėta
„Terorizmas musulmonų tikėjime užkoduotas lygiai tiek pat, kiek krikščionybėje. Yra banditų islamistų – yra banditų krikščionių“, – pasakė A.Čekuolis ir priminė krikščionybės praeitį – kryžiuočių laikus.
„Krikščionys kryžiuočiai ėjo į Palestiną ir braidžiojo musulmonų kraujyje iki čiurnų. Jeruzalėje kraujas upeliais tekėjo. Buvo garbė paskersti 10–15 musulmonų. Ar galima sakyti, kad tai būdinga krikščionybei?“ – retoriškai klausė garsus žurnalistas.
Dabar popiežius Pranciškus, lankydamasis JAV, ne tik laikė mišias, bet ir dalyvavo pamaldose sinagogoje bei mečetėje. Štai kas, pasak A.Čekuolio, yra būdinga krikščionybei.
„Visos tos trys tikybos yra monoteistinės – pripažįstame vieną Dievą. Jis gali vadintis Alachu, Jahve ar Dievu. Tas pat galioja ir hinduizmui, jų dievybė yra viena, bet padalyta į kelis tūkstančius veidų, kad kiekvienam veidui būtų galima suteikti atskirą savybę“, – aiškino žurnalistas.
Ir tarp musulmonų šiandien gausu teigiamų pavyzdžių. „Man šviesos spindulys – tas musulmonas, kuris šiomis dienomis, kai galvoje tokia maišatis, Paryžiaus centre užsirišo sau akis ir iškabino plakatą: „Ateikite ir apkabinkite mane“. Ir ėjo žmonės jo apkabinti“, – sakė A.Čekuolis.
Negalima kaltinti viso jaunimo, kai tam tikra, skaičiais visai nedidelė jo dalis yra chuliganai. Tas pat ir su islamu.
Kalčiausia – mirties baimė?
Kiekvieno tikėjimo pagrindinis variklis – mirties baimė. Mintis, kas bus man po mirties. „Taip eina nuo Egipto ir dar ankstesnių laikų. Dėl to mažai kultūringiems, bet labai veržliems ir norintiems visada būti priekyje jaunuoliams iš arabų ir kitų tautų, kurių religija yra islamas, kažkas trenkia į galvą ir jie daro tai, kas, jų manymu, jiems garantuos pomirtinį gyvenimą.
Jie miršta pirštu rodydami į dangų, laimingi. Jie – laimingi užsijuosę diržą su sprogmenimis ir paspaudę mygtuką. Nes jie mano, kad nueis tiesiai dangų. Ar tai yra jų apsigavimas? O gal jie rado tikrąjį kelią į dangų?“ – svarstė A.Čekuolis.
Kadaise protestantams atrodė, jog klysta katalikai ir juos reikia išžudyti, o katalikams atrodė, kad protestantai yra sektantai ir juos reikia išžudyti. Taip ir dabar, pasak žurnalisto, absoliučiai šventai tuo įsitikinę kai kurie jauni karštakošiai musulmonai. Jau keliolika tūkstančių metų įvairios religijos neatsikrato principo – nužudyk kitaip tikintį. O toks kelias neveda niekur.
Bombardavimų neišvengsime
Su teroru įmanoma kovoti tik ginklu, o gal jėga nieko nepasieksime? Priemonės, kaip tinkamai kovoti su terorizmu, pasaulis ieško jau daugybę tūkstančių metų. „Faktiškai išeitis yra „ir, ir“. Ten, kur jie susirinkę, neišvengsime bombardavimų, kitaip jie bombarduos mus“, – įsitikinęs A.Čekuolis.
Tačiau kova su terorizmu nereiškia, kad turime atsiriboti nuo visų musulmonų. „Nemanykite, kad jie dvokia – musulmonai prausiasi dažniau nei mes, penkis kartus per dieną. Nemanykite, kad jie ištvirkėliai ir pasileidėliai, – jie negeria alkoholio, pas juos nepamatysi šliaužiojančių tokių, kaip pas mus“, – sakė žurnalistas.
Žvakutės, gėlės, dainos, minėjimai – tai irgi kovos priemonė šalia jėgos. Kartais gerumas – net galingesnė priemonė, padedanti pelnyti anos pusės simpatijas.
„Kai prapliupo pabėgėlių srovė per Vengriją, pirmoji vokiečių reakcija buvo negatyvi. Bet Angela Merkel priminė, ant ko išaugo Vokietija po karo – atvykusių gastarbaiterių, daugiausia turkų, taip pat italų, ispanų, portugalų, afrikiečių dėka. Vokiečių vyrai buvo išžudyti, moterys – vaikais apsikrovusios. Vokietiją pastatė gatstarbaiteriai.
Ji tai priminė vokiečiams – ir per televiziją galėjome pamatyti, kaip vokietės pradėjo kepti pyragaičius ir dalyti praeinantiems. O Vengrijoje fotografė pakišo koją vyrui, bėgančiam su kūdikiu rankose. Kaip manote, kieno pusėje dabar pabėgėlių simpatijos?“ – dėstė A.Čekuolis.
Pabėgėliai – turtas valstybei
Pabėgėliai, pasak žurnalisto, visiškai normalūs žmonės – ūkininkai, mokytojai, studentai, advokatai. Tai – ne „bomžai“, kaip dalis mūsiškių emigrantų.
„Jie pradėjo dingti iš laikinų stovyklų – nes jau randa darbą. Jie jau stato. O atvykęs į kraštą žmogus su dviem rankomis, dviem kojomis ir viena galva, mokantis ką nors daryti, yra to krašto laimėjimas“, – įsitikinęs A.Čekuolis.
Laimėjimas netgi labai brangus, nes valstybei nebereikia į jį investuoti, mokėti už jo vaikų darželį, pradinę, vidurinę mokyklą, aukštąją mokyklą. „Už tai jau sumokėjo Sirija, – sakė žurnalistikos veteranas. – O produktą gauna ta šalis, kurioje jis pradeda dirbti.“
Ką A.Čekuolis mano apie versijas, kad su pabėgėliais į Europą priplūsta ir teroristų? „Gali būti visko. Bet tam nereikia tokios srovės pabėgėlių. Teroristų – labai mažas skaičius, pora šimtų, daugių daugiausia du tūkstančiai.
Nes ne kiekvienas nori žūti. Kaip ir dabar gaudomas islamistas, kuris tyliai nusijuosė savo šachido diržą, išmontavo sprogdiklį, išmetė į šiukšlių dėžę ir dingo minioje.
Nuo teroristų neapsisaugosime, jeigu sustabdysime bėglių srovę. Jie atskris lėktuvu, atvažiuos automobiliu“, – dėstė A.Čekuolis.
