Karnavalas kaip liaudies šventė viduramžių kultūroje be visa ko kito buvo svarbus įvykis terapine prasme, leidęs atsikratyti tapatybės nuovargio esamos visuomenės tvarkos aptvare ir įgalinantis praplėsti socialinę vaizduotę apverčiant nusistovėjusias hierarchijas, t. y. sumainant žemo ir aukšto apibrėžtis.
Kaip atrodo, tokia ironijos šventė daugeliui lietuvių tapo V.Uspaskicho ir jo partijos protegavimas įvairiuose rinkimuose, tenkinant labiausiai užpainiotus žmonių vaizduotės lūkesčius.
V.Uspaskichas kaip niekas kitas tiko pajaco vaidmeniui, kuris karnavalo kulminacijoje skelbiamas karaliumi, užkeliamas ant pjedestalo, drauge žmonėms tokiu būdu parodant prailgintą kaip teleskopinė lazda špygą valdžiai, kuri tokį pasirinkimą su kai kuriomis išlygomis jau iš anksto laiko patologijos simptomu.
Reikia įvertinti dar tą aplinkybę, kad lietuvių tautos, entuziastingai pasitikusios nepriklausomybę, didžiausiu nesmagiu išbandymu tapo pačių išrinkta, tačiau neįtikėtinai kietakaktė ir kietaširdė valdžia arba, kitaip tariant, nepriklausomos Lietuvos politinės klasės defektyvumas. Kadangi valdžią formuoja ne marsiečia, o me patys, komiškojo Viktoro personažo eskalavimas vaizduotėje ne vienu atveju leido sarkazmo būdu palengvinti tautos potraumininio sindromo naštą, matant išrinktųjų godumą ir nekompetencijas.
Kaip atrodo, V.Uspaskicho sėkmė tarp Lietuvos rinkėjų nebuvo tik liūdnai pagarsėjusios tezės „prie ruso buvo geriau“ pratęsimas kitomis aplinkybės, nežiūrint to, kad V.Uspaskichas kaip niekas kitas patogiai atitiko lengvai karikatūrinimo rusiško mentaliteto tipažą, vaizduotėje randant atsakymą, kad rusas visų pirma yra nešvankus, šaukštais valgantis ikrą, kvailai praturtėjęs žmogus, kurio portretas geriausiai žiūrisi ant marinuotų agurkėlių sloviko su visa pagirių mitologija.
Iš tiesų, balsavimas už V.Uspaskichą buvo ne paprastas protesto balsavimas, o nusivylimo valdžia kanalizavimas, juokiantis iki ašarų iš savo pačių lengvatikystės valdžia apskritai.
Tačiau karnavalo ar šventinio balagano įvaizdį su V.Uspaskicho veikla būtų galima susieti dar ir kitu aspektu, atkreipiant dėmesį į tą aplinkybės, kad šventės priedangoje, euforijos apimtoje minioje savo visai nešventiškus reikalus, nardydami tarp žmonių, tvarko kišenvagiai arba kitokio plauko sukčiai, pasinaudodami užsižiopsojusiųjų sueigos dalyvių žioplumu.
Ogi V. Uspaskichas, regis, nepraleido nė mažiausios galimybės apvogti valstybę, drauge ištobulindamas visų kategorijų papirkinėjimo meną iki virtuoziškų aukštumų, partijos entuziastams prasiskverbiant net į labiausiai uždarą kalėjimo erdvę, ieškant perkamų balsų. Galimas daiktas, prabėgs tik keli dešimtmečiai ir V.Uspaskicho memuarai „Kaip aš visados visus papirkinėjau?“ taps neprilygstamu bestseleriu.
Darbo partijos branduolį sudaro labai skirtingi žmonės. Neteiskime tų, kurie stojo į darbiečių gretas ieškodami lengviausių kelių iriantis link politinio elito. Ne vienas iš jų yra žinomas ir gerbtinas žmogus, dabar patiriantis didelį diskomfortą dėl vertybių vakuumo, kai net partijos forsuojamas populizmas yra kažkoks persišviečiantis drabužis be pamušalo.
Neapykanta V.Landsbergiui nėra jokia vertybė. Tačiau Darbo partijoje taip pat yra plejada žmonių, priklausanti partijos elitui, kuriuos išperėjo pats V.Uspaskichas, nulipdė iš savo kūno kraujo. Teisybės dėlei reikia pastebėti, kad didysis pirmininkas mokėjo prižiūrėti savo monstrų darželį, esant reikalui susprogdindamas springtu paties išpūstus balionus.
Didelė problema dabar yra tai, kad pasitraukus V.Uspaskich iš politinio lauko, šios vaiduokliškos pamėklės siekia įgyti kažkokį autonominį egzistavimą, užgriozdindamos erdvę beprasmišku dalyvavimu. Vis dėlto Uspaskichas buvo kažkokia išeitis.
