Drįstu teigti, kad šio žmogaus dalykinė kompetencija ir tvirtos vertybinės nuostatos, principingumas ir padorumas lėmė, kad Lietuva galimai nebuvo paskandinta srutų duobėje, – o toks pavojus grėsė labiau nei esame linkę įsivaizduoti, visai neseniai kabėjome virš tokios bedugnės ant vargano plauko.
Kaip atrodo, per mažai kalbėjome ir nepakankamai diskutavome, nesugebėjome dar iki galo įvertinti to pavojaus, kurį andai kėlė Seimo pirmininkės L.Graužinienės įregistruotos įstatymo pataisos dėl Vadovybės apsaugos departamento direktoriaus skyrimo tvarkos, siekiant suteikti šiai, be visa ko kito, žvalgybinei institucijai ypatingąjį „valstybės valstybėje“, o, tiksliau tariant, užvalstybinį „opričinos“ statusą.
Tokiu projektuojamu įstatymu būtų įsteigta prievartos priemonėmis turinti teisę disponuoti organizacija, kurios aukščiausiuoju veiklos principu taptų šuniškas lojalumas trims asmenims, tenkinant visų pirma jų kaprizus net ir tokiu ne tik teoriškai, bet ir praktiškai galimu atveju, kai pirmųjų asmenų patologinė valia kertasi su šalies įstatymais ir valstybės interesais.
Kaip išaiškėjo toliau, tai buvo dviejų ponių užmanymas laikyti pavadėlį savo rankose su lengvai užsiundomais koviniais šunimis („opričinos“ herojai vykdydavo į baudžiamąsias akcijas prisirišę prie balno nukapotas šunų galvas), tačiau čia priėjo visai ne Kindziulis, o S.Svernelis ir sumaišė visas ne paprasto užmanymo kortas. Vadovybės apsaugos departamentas nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo pradžioje buvo tapęs tokia neįtikėtinai svarbi, padidinto reikšmingumo institucija, kad kažkam net galėjo tąsyk pasivaidenti, jog nepriklausomybė buvo atkurta vien dėl galimybės įsteigti tokį departamentą ir išgarsėti čia dirbantiems šauniesiems vyrukams.
Iš tiesų, nė viena nepriklausomos Lietuvos slaptoji tarnyba nėra pernelyg heroizuotos nei mūsų literatūroje, nei žmonių pasakojimuose, o legendos apie vaikinus iš apsaugos departamento yra perduodamos iš lūpų į lūpas, persakomos net ir tokiu atveju, kai jau matosi žymeklis „sukurta mūsų departamento užsakymu ir dėl vadovybės šlovės“.
Teisybės dėlei reikia pastebėti, kad kalbame apie didelių išbandymų metą, kai V.Landsbergis buvo tapęs nepriklausomybės ikona, taigi jo saugumas buvo užgimstančios valstybės ne paskutinės svarbos rūpestis.
Be to, nežiūrint V.Landsbergio charakterio legendinio prieštaringumo, regis, tiesa yra ir tai, jog šio asmens inteligentiškumas buvo pakankama garantija, kad mažoji asmeninė gvardija, susibūrusio aplink pirmininką VAD ginkluotų vyrų ryžtas ir valia nebus panaudoti prieš politinius oponentus. Tai, žinoma, yra labai subjektyvi politinio vyksmo civilizuotumo išsaugojimo sąlygą, bet, regis, tuo metu to beveik ir užteko Tačiau ar jūs tikite, mieli bičiuliai, kad dabar, bandant susigrąžinti ankstesniojo tipo, landsberginių laikų VAD padidinto reikšmingumo statusą mainais už kitų institucijų nuvertinimą, Loretos Graužinienės „inteligentiškumas“ būtų pakankamas garantija, jog nusavinama ginkluotų vyrų valia nebus panaudota asmeninių sąskaitų suvedinėjimui. Jeigu šalies aviacija yra pakeliama ieškoti pasiklydusio pirmininkės vaikučio, nesunku įsivaizduoti tai, kokių užmojų įgytų jos kova prieš neprietelius, įstatymui leidus užsiauginti tokius ragus kaip „opričina“.
Ta pačia proga pastebėkime, kad pirmininkės kovos esmė dabar yra ne kokios nors politinės varžytuvės įprasta to žodžio reikšme, o užduotis sutramdyti asmeninius priešus, kuriais gali tapti kiekvienas, taip ir neišmokęs parodyti reikiamos pagarbos užsisenėjusiam V.Uspaskicho palikimui, jo pašvinkusios laboratorijos produkcijai. Tačiau čia puoselėjamos apgailėtinas iliuzijas, kad pagarbos trūkumą galima kompensuoti didinant baimės atmosferos lygį, ar ne?
Klausiate – kaip į šią istoriją įsipainiojo arba, žiūrint kitu rakursu, taip pat įklimpo ir prezidentė D.Grybauskaitė? Tarkime, labai paprastai, t. y. siekdama realizuoti tą pačią sau būdingą gąsdinimo politiką truputėlį pakitusiomis sąlygomis. Iš tiesų, norint čia galima įžvelgti net labai pozityvų momentą.
Yra didelė pagunda manyti, kad D.Grybauskaitė palaikė antidemokratines L.Graužinienės užmačias visų pirma dėl to, jog statutinės Lietuvos tarnybos pastaraisiais metais jau yra linkusios didesniu ar mažesniu laipsniu vadovautis įstatymais, o ne kažkieno autokratinių kaprizų tenkinimo anksčiau nusistovėjusiais įpročiais, taigi pakitusi padėtis reikalauja naujų pirmojo asmens valdžios įtvirtinimo priemonių, vis labiau pastebimai išeinant už demokratinio žaidimo ribų arba net patenkant į visišką nuošalę.
Ne buvęs policininkas S.Skernelis yra policinės valstybės šalininkas, kaip teigė prezidentė, siekdama suvilioti pigioms analogijomis, o pati slaptųjų pažymų deivė, neprilygstamoji Dalia Grybauskaitė su savo toli prasikišančiais, braškančiais per visas siūles autokratiniais refleksais.
Žinia, atsitiko taip, kad buvęs policininkas S.Skvernelis pagal likimo užgaidas tapo svarbiausia atsvara prieš tokias antidemokratinės policinės valstybės įtvirtinimo užmačias, tačiau manding tai nėra joks dėmesį užburiantis paradoksas tarsi policininkas negalėtų būti pilietiškai nusiteikusiu ir padoriu žmogumi. Politika yra tamsus kambarėlis, kur greitai užsiveisia pabaisos, tačiau jūs galite manyti ir kitaip, kad esą mielos bejėgės moterys yra skriaudžiamos visokių nepraustaburnių personažų, taigi atėjo laikas, kai ginkluoti džentelmenai su žvalgybininkų įgaliojimais privalo apginti švelniausiųjų padarėlių garbę.
Nesakau, kad S.Skvernelis yra virsmo karnavalo mitologinė būtybė, simbolizuojanti šviesos pergalę prieš tamsos gaivalus. Greičiau mūsų herojus yra kaip niekas kitas sargumu visus nustebinęs demokratijos šuo, stojęs į priešpriešą dėl minėtų vertybių net su aukštesnio politinio statuso būtybėmis. Taigi jeigu sistema greitai išspjaus mūsų herojų kaip baisų svetimkūnį, neabejokime dėl to, kad liaudies meilės karnavale anas vis tik pelnys bulvinį medalį.
