Stebint jau daugybę metų vykstančias diskusijas dėl svarbiausių mūsų tautai ir valstybei asmenybių įamžinimo negali atsistebėti, kodėl tokiose diskusijose taip sunkiai pavyksta rasti bendrą sprendimą, kuris būtų naudingas valstybei ir piliečiams.
Visiškai aišku, kad yra skandalinga situacija, jog iki šiol, praėjus daugiau, nei 25 metams nuo mūsų valstybės Nepriklausomybės atstatymo, neturime sostinėje paminklo modernios Lietuvos valstybės kūrėjui tautos patriarchu Jonui Basanavičiui. Niekaip nesugebame nuspręsti ir, kokį paminklą pastatyti Vilniaus Lukiškių aikštėje.
Atrodo, kad nuversti sovietinių laikų paminklus yra lengviau, nei vietoj jų pastatyti kažką, kas atspindėtų mūsų valstybės svarbiausius istorijos momentus, skatintų patriotizmą, meilę savo valstybei. Neretai, deja, nesugebama pasiūlyti klasikinio šių skulptūrų varianto, todėl nežinantis gerokai turi pasukti galvą, kas čia įamžintas.
J. Basanavičiaus paminklo statybos kelias irgi neišvengė visų šių bėdų. Gerai, kad nors yra aiškus pats paminklo projektas, kuriame tikrai matome J. Basanavičių, o ne kokią nors meninę improvizaciją J. Basanavičiaus tema, suprantamą tik galbūt pačiam paminklo autoriui. Gerai taip pat, kad po kelių metų, 2018 m. bus minimas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis, todėl ir buvo priimtas valstybės mastu sprendimas, kad būtina, vis dėlto, iki to laiko pastatyti paminklą J. Basanavičiui.
Iki šiol, deja, sostinėje žmonės J. Basanavičių gali pagerbti tik Rasų kapinėse. Yra dar ir maža J. Basanavičiaus skulptūra uždaroje erdvėje tos pačios Nacionalinės Filharmonijos pastate, šalia kurio dabar sostinės valdžia dar nori pastatyti dar vieną paminklą J. Basanavičiui. Šį kartą automobilių stovėjimo aikštelėje tarp Nacionalinės Filharmonijos ir senamiesčio kavinės. Šią teritoriją sostinės valdžia vadina skveru.
Keletas sostinės valdžios atstovų, ypač socialdemokratų deleguotas vicemeras Gintautas Paluckas, rodo entuziazmą statyti J. Basanavičiaus paminklą būtent ten.
Aiškinama, kad paminklo pastatymas ir aplinkos sutvarkymas prisidėtų prie Lietuvos ir Vilniaus kultūros infrastruktūros ir viešųjų erdvių plėtros. Tvirtinama, kad šioje vietoje yra dideli turistų ir vilniečių srautai, todėl paminklas būtų matomas.
Taip pat, aišku, akcentuojama, kad vieta prieš nacionalinę Filharmoniją pasirinkta dėl jos istorinės svarbos. Būtent čia 1905 m. gruodžio 4-5 d.d. buvo sušauktas Didysis Vilniaus Seimas, pirmą kartą iškėlęs Lietuvos politinės autonomijos klausimą, o Didžiojo Vilniaus Seimo organizaciniam komitetui vadovavo J. Basanavičius.
Įvertinkime visus šiuos argumentus. Paminklo pastatymas ir aplinkos sutvarkymas bet kurioje svarbioje senamiesčio vietoje prisidėtų prie Lietuvos ir Vilniaus kultūros infrastruktūros bei viešųjų erdvių plėtros. Vilniaus valdžia siūlo statyti paminklą ant kelio gatvės atkarpoje tarp Rotušės Aikštės iki Aušros vartų. Kultūros ministerija viename iš didžiausių išlikusių Senamiesčio skverų šalia Pilies gatvės. Abi vietos yra šalia pagrindinės sostinės senamiesčio arterijos, kur visada lankosi daug žmonių.
Vilniaus politikai aiškina, kad su J. Basanavičiaus veikla Lietuvai yra susijęs, visų pirma, Nacionalinės Filharmonijos pastatas, kur įvyko Didysis Vilniaus Seimas. Kultūros ministerija ir visuomenės atstovai to neneigia, bet siūlydami savo vietą paminklui sako, kad skveras yra prie namo, kur buvo pasirašytas Vasario 16-osios Aktas, davęs pradžią realiam Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimui, o būtent J. Basanavičius pirmininkavo Lietuvos Tarybos posėdžiui, pasirašant šį Aktą. Taigi, šiais požiūriais žvelgiant lyg dauguma argumentų atrodo beveik lygiaverčiai. Gal todėl yra taip laužomos ietys dėl paminklo statybos vietos.
Tačiau juk yra dar vienas argumentas, mano įsitikinimu, ne mažiaus svarbus, nei visi likusieji. Vietų Vilniuje, kur tik pasireiškė J. Basanavičius mūsų modernios valstybės kūrimo kelyje yra ir daugiau. Visus šiuos pastatus žymi atitinkamos paminklinės lentos, kas ir yra daroma dažniausiai įamžinant kažką svarbaus įvykusio viename ar kitame pastate.
Tačiau paprastai paminklai valstybės, miesto kūrėjams statomi centrinėse miestų erdvėse. Čia galima atkreipti dėmesį į gana gražia išspręstą viduramžių Lietuvos kūrėjų įamžinimą mūsų sostinėje, kai plačioje erdvėje aplink Katedrą ir Žemutinę Pilį, dabar atstatytus Valdovų rūmus, stovi ir paminklas Lietuvos karaliui Mindaugui ir Vilniaus įkūrėjui kunigaikščiui Gediminui.
Kodėl paminklą modernios Lietuvos valstybės kūrėjui, kurio darbų tąsa, kaip ir kitų Vasario 16-osios Akto signatarų, buvo ir šių dienų Lietuva, atkurta Kovo 11-osios Aktu, norima statyti ant kelio automobilių aikštelės vietoje tegu ir šalia svarbius istorinius įvykius menančio pastato. Kokioje valstybėje jie matė taip „pagerbtą“ modernios valstybės kūrėją?
Jeigu į šį klausimą būtų atsakyta, atmetus į šalį bet kurias politikų ambicijas būti tuo, kas išsprendė J. Basanavičiaus paminklo problemą, (kas ypač svarbu , matyt, kai kuriems iš jų, artėjant rinkimams), dingtų ir abejonės, kur galima statyti šį paminklą. Tik vienoje iš centrinių valstybės sostinės erdvių: didelėje aikštėje ar skvere. Bet ne ant tako. Tegu ir link Aušros Vartų.
Todėl kol kas visa tai panašu tik į politikų žaidimus labai svarbiu mūsų valstybei klausimu: įamžinant sostinėje paminklu atminimą žmogaus, ant kurio darbų stovi moderni Lietuvos valstybė.
Nejaugi, iš tikrųjų tas faktas, kad Kultūros ministerijai vadovauja Darbo partijos žmogus, todėl Vilniaus valdžia turi padaryti kitą sprendimą yra pats svarbiausias?
