Ar dabar galėtume pasakyti, kad šie priešai tapo draugais? O jeigu ne draugais, tai bent jau santykiai su jais neutralūs? Dėl vokiečių turbūt nekiltų ginčų. Lenkų ir lietuvių kultūriniai interesai nesikerta, politikai vis dar kursto įtampą. Žydų baimė virto gėda ir kitais kompleksais, kurių atsikratyti sunkiai sekasi. O štai rusai – rusai nepasikeitė.
Jeigu tikėtume, kad žmogaus sąmoningumas nuolat auga, turėtume tikėti ir nuolatiniu saugumo progresu. Deja, taip nėra. Įstojom į Europos Sąjungą, NATO, atrodė, mūsų gyvenimas bus vis saugesnis ir ramesnis, bet įspūdis toks, kad grėsmių vis daugėja.
Per porą pastarųjų metų mūsų baimės žvėris gavo daug maisto – Krymo okupacija, Rusijos kariuomenė Ukrainoje, naujieji rusų bolševikai numušė Malaizijos keleivinį lainerį, depresyvus vokietis lakūnas ištaškė pusantro šimto žmonių Alpėse, radikalūs islamistai susprogdino Rusijos lėktuvą Egipte. Dar visai neseniai atrodė, kad pasaulis nuolat plečiasi, kad galime keliauti beveik kur tik panorėję, o dabar toks įspūdis, kad jis vis labiau ir labiau susitraukia. Arabų gyvenami kraštai pamažu užsidarė arba tapo pavojingi turistams, o teroro aktai Europos širdyje kuria įtampą netgi, atrodytų, visiškai saugiose šalyse.
Baimė, vis labiau auganti stiprėjanti baimė. Na, galbūt kartais tai tik nuogąstavimai, bet šiuo atveju baimė ir nuogąstavimai iš reiškia tą patį: mes jaučiamės nesaugūs.
Pasaulio pasidalijimo beprotybė: prieš II pasaulinį karą tokios pasaulio dalybos buvo tiesiog atvirai svarstomos spaudoje. Pavyzdžiui, būta tokių prognozių, kad liks tik penkios didelės imperijos: Šiaurės Amerika, Anglija su kolonijomis, Prancūzija, Rusija su azijietiškais plotais ir Vokietija, po savo sparnu priglobusi Rytų Europą.
Galima manyti, kad tai anuometinės tamsos arba per menko sąmoningumo požymis, bet kai dabar girdžiu, kaip rusai dalinasi pasaulį, suprantu, kad tai liga, kuri neišgydoma net milijonais aukų. Po teroristų išpuolio Paryžiuje viena prancūzė prieš TV kamerą išsakė įdomią mintį: mes juk nežinome, ką mūsų politikai iš tiesų galvoja. Labai reikšminga mintis. Ar mes žinome, ką galvoja mūsų politikai? Ką galvoja Vakarų politikai, kuriais turime pasitikėti, nes daugiau neturime kuo? Juk, šiaip ar taip, visi karai kyla tik dėl politikų žaidimų, ambicijų, dėl jų silpnaprotiškų vizijų, prietarų ar kompleksų. Europos sąjunga primena imperiją, kurios moralė nusilpusi, politikai neryžtingi ir neveiklūs, aristokratai godūs ir degradavę, vis labiau auga biurokratija, provincijos, t.y. pakraščiai skurdūs ir apkiautę, ir dabar į tą imperiją grėsmingai plūsta barbarai. Primena Romos imperiją. Prie jos žlugimo prisidėjo ir nauja anais laikas, iš Vakarų Azijos atėjusi krikščionybė.
Gal dabar metas islamui? Neįmanoma būti krikščionimi be įsipareigojimų. Tai tas pats, kaip sakyti esu vegetaras, bet valgau mėsą, nes nenoriu savęs apriboti. Europa atsisako religijos, šeimos, lyties, tautiškumo, atsisako bet kokios tapatybės, nes jeigu tu su kuo nors tapatiniesi, gali kelti pavojų ir suvaržyti kito asmens laisves. Jokios laisvės neįmanomos be įsipareigojimų.
Kad ir ką sakytume apie radikalius islamistus, jie turi ideologinės, vidinės stiprybės. Jie turi viziją – grįžti prie tikrojo tikėjimo. Gal tos vizijos kyla dėl per didelio kiekio narkotikų, sunku pasakyti. Bet akivaizdu, kad jauniems žmonėms tai patrauklu.
Girdėjau, Lietuvoje per metus islamą priima kelios dešimtys. Žmonės ieško moralės, padorumo, ieško dvasinio vadovo, kurio krikščionybėje nebegali rasti, nes morališkai Europa iš tiesų degradavusi. Jeigu žmogus gyvena tik dėl naujausio iPhone‘o ir bijo tik Baudžiamojo kodekso, jo vidiniame pasaulyje įsivyrauja chaosas.
Viena vertus, bet kokia religija yra suvaržymai, kita vertus – ji suteikia dvasinę kryptį ir ramybės iliuziją. Taigi, galbūt mes be reikalo bijome atplūstančių klajoklių, galbūt tie barbarai atneš mums tikrąjį tikėjimą ir ramybę?
