Lapkričio 8-ąją kaunietė išgėrė ir savo 7 metų dukrai bei 11 metų sūnui sugirdė nervų sistemą veikiančių vaistų. Apie tai ji telefonu pranešė savo tėvui.
Medikai spėjo išgelbėti motiną ir jos vaikus. Manoma, kad moteris galėjo sirgti depresija. Prieš 5 metus nusižudė jos vyras. Kaimynai matė, kad moters namuose lankosi antstoliai.
Šeima iki šio baisaus žingsnio nebuvo patekusi į Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojų akiratį.
Tarnybos vadovė Birutė Daugėlienė įsitikinusi, kad skaudžių atvejų būtų mažiau, jei žmonės pripažintų, kad turi bėdų, ir nebijotų ieškoti pagalbos. Padėti galėtų ir neabejingi aplinkiniai bei specialistai.
Vaiko teisių apsaugos srityje Kaune bręsta naujų pokyčių.
– Koks vaikų, kuriuos motina bandė nunuodyti, likimas?
– Vaikai iš motinos laikinai paimti. Dabar juos globoja kiti artimieji. Pareigūnai atlieka ikiteisminį tyrimą. Nuo jo priklausys, ar moteris bus baudžiama. Taip pat tikrinama jos psichinė būsena.
Mūsų darbuotojai susitiko su vaikais, su jais bei globėjais bendraus ir ateityje. Kadangi vaikai jau gana nemaži, turime išklausyti, ko jiems reikia, kaip jie jaučiasi. Vaikams bei jų artimiesiems specialistai teiks įvairiapusę pagalbą.
– Ką daryti, kad panašių atvejų būtų kuo mažiau?
– Tokių ir panašių atvejų būtų mažiau, jei problemų turintis žmogus jas pripažintų ir nebijotų kreiptis pagalbos. Jei jis to nedaro, apie problemas žino artimi žmonės. Jie turi daugiausia galimybių belstis į depresija sergančių, finansinių ar kitų problemų turinčių žmonių širdis ir protus. Pastebėjus, kad vyksta kažkas negera, reikėtų nelikti abejingiems.
Taip pat tai turi daryti ir ugdymo įstaigų atstovai. Mokyklose yra socialiniai pedagogai, psichologai, grupių ar klasių auklėtojai. Jie mato, ar vaikai nuolat lanko ugdymo įstaigas, ar yra prižiūrėti, ar jaučiasi gerai. Jei taip nėra, taip pat reikia susirūpinti ir pranešti mūsų tarnybai.
Pavyzdžiui, ant stalo turiu dokumentus dėl vieno vaiko nepriežiūros. Mokyklos atstovai teisinosi, kad su vaiko tėvais bendravo telefonu. To negana. Pedagogai turi lankytis auklėtinių namuose, jei kyla įtarimų, kad šeimoje dedasi negeri dalykai.
Atsakingi turi būti ir medikai. Gerai, kai jie ne tik pasirūpina pacientais, bet ir mūsų tarnybai praneša apie galimas problemas su tėvais ir vaikais, kai šie paliks gydymo įstaigą.
Mes reaguojame į įvairiausius, net anoniminius pranešimus apie šeimas, kuriose vaikai gali būti nesaugūs. Deja, žmonės dažnai yra abejingi arba bijo į mus kreiptis. Ypač tai pastebėjau po įvykių Norvegijoje, kai iš motinų buvo atimti vaikai.
Noriu pabrėžti, kad Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovai tikrai nesistengia atimti vaikų iš tėvų. Pirmiausia ieškome būdų ir specialistų, kurie gali padėti ne tik vaikams, bet visai šeimai.
Štai nuo 1993 metų tenka bendrauti su viena moterimi. Iš jos atimti 8 vaikai. Neseniai ji pagimdė dar vieną kūdikį. Po kelių mėnesių policijos ekipažas ją su vaiku atgabeno prie Vaiko teisių apsaugos tarnybos durų. Paaiškėjo, kad moteris vartoja narkotikus. Vėl ieškojome jai pagalbos. Visi mane tikino, kad naujagimio ji negali auginti.
Tačiau vėl sudarytas moters gydymo planas. Vaiką ji dažnai lanko. Matysime, gal pavyks pasiekti, kad kūdikis jai būtų grąžintas.
– Kokios didžiausios šiuo metu su vaikų teisėmis susijusios problemos ir ko reikėtų, kad jos būtų pradėtos spręsti?
– Kaune labai stinga kelių įstaigų. Reikia Moterų krizių centro, koks yra Vilniuje. Ypač jo reikia smurtą artimoje aplinkoje patiriančioms ar su kitomis problemomis susiduriančioms moterims su vaikais. Jų neturime kur apgyvendinti. Kai kurios patenka į Moterų nakvynės namus, tačiau ten vietų stinga, be to, tokie namai ne geriausia aplinka augti vaikams.
Taip pat būtina įkurti centrus proto negalią turintiems vaikams. Pavyzdžiui, mūsų specialistai lanko šeimą, kurioje auga 4 vaikai. Viena 15 metų mergaitė nestabilios psichikos, yra agresyvi, muša šeimos narius, bando žudytis pati.
Tokie ir kiti iš gydymo įstaigų išleisti vaikai ir paaugliai vėl grįžta namo, ir situacija kartojasi. Jiems būtina nuolatinė įvairių specialistų priežiūra, o visai šeimai – psichologinė konsultacija, socialinių darbuotojų patarimai, kaip gyventi ir elgtis su tokiu vaiku.
Dar reikia ir negalią turinčių vaikų nuo 7 metų globos centrų. Tokie vaikai kol kas apgyvendinami vieninteliuose Vilijampolės socialinės globos namuose. Tačiau norėdami į juos patekti, neįgalūs vaikai turi laukti 2 – 3 metus. Kur vaikui dėtis dabar? Nors į savo namus veskis.
Neseniai dėl tokio atvejo teko bylinėtis. Vieną berniuką norėjome įkurdinti būtent šiuose namuose. Kreipėmės į teismą, kad šis paskirtų Vilijampolės socialinės globos namus berniuko globėjais.
Teismas tai leido padaryti. Tačiau globos namų atstovai neįgalaus, bet agresyvaus vaiko kratėsi. Teismo sprendimą apskundė. Bylą laimėjome. Kad ir koks neparankus, tačiau tai vaikas ir jam reikia pagalbos.
Nenorėčiau, kad bylinėjimasis taptų nuolatine praktika. Todėl ir reikia kuo skubiau Kaune steigti mano minėtus centrus vaikams.
Miesto politikai apie tokius mūsų pasiūlymus žino. Beglobiai ar neįgalūs vaikai nėra rinkėjai, tačiau Kauno politikai labai palankiai ir aktyviai palaiko mūsų prašymus. Manau, padėtis šioje srityje pagerės.
Kaune kasmet beglobiais tampa 170 – 220 vaikų. Dalis jų grįžta pas tėvus, nes vaikų atėmimas tampa tarsi šaltu dušu, ir jie ima gyventi tvarkingai. Tačiau pusė vaikų lieka be globėjų. Dabar dvejuose Kauno vaikų globos namuose gyvena 120 beglobių vaikų.
Labai norėtume, kad globėjų ar įsivaikinti norinčių šeimų atsirastų kuo daugiau. Tokias šeimas miesto valdžia taip pat turėtų skatinti, suteikti tam tikrų lengvatų.
