Su Seimo politine sveikata šis mūsų gyvenimo etapas tarsi ir neprivalėtų turėti nieko bendro jau vien todėl, kad dauguma jo narių, nesvarbu, iš valdančiosios koalicijos ar opozicijos, turėtų jį būti sėkmingai įveikę. Bent jau taip atrodytų pažiūrėjus į jų biografinius duomenis. Klimaksas sėkmingai perkoptas, demonai išvaikyti, su lemtimi susitaikyta, belieka dirbti vardan tos.
Žinoma, tebekirba mintis, kad turime ne vieną ir ne du tautos atstovus, kurie į pačią politiką atėjo vien klimakso paraginti. Vieni, pajutę mažėjančią testosterono gamybą perkasi brangius raudonus automobilius, kiti įsitaiso jaunas meilužes, treti užgula stakles sporto klubuose, o dar kiti nutaria save realizuoti įstatymų leidyboje.
Juk kai kažkada tavęs paklaus „O tą tu nuveikei per savo gyvenimą? Ar pastatei namą, pasodinai medį, užauginai sūnų?“, jie galės drąsiai atkišti šūsnį Seimo sekretoriate užregistruotų įstatymų pataisų.
Deja, iš visų keturių minėtų kovos su andropauze būdų, vienintelis veiksmingas ir visuomenei mažiausiai žalingas yra tik padažnėjęs lankymasis sporto salėje. Na, gal, dar iš bėdos, ir raudonų automobilių pirkimas kažkiek skatina verslą ir pildo šalies biudžetas. Tačiau jaunos meilužės ir staiga atsiradusi aistra politikai – nieko gero. Tik vienu atveja kenčia keli betarpiškai susiję asmenys, o antruoju – visa šalis.
Toks nesibaigiančios viduramžio krizės nukamuotas politikas Seime nieko gero neduoda. Jis čia lieka tokia pačia vidutinybe, kokia buvo mokydamasis, studijuodamas ar verslininkaudamas. Jis niekad nemokėjo, o ir čia, Gedimino pr. 53, neišmoko skirti einamosios konjunktūros nuo istorinių takoskyrų. Jis niekad nemokėjo, o ir čia neišmoko pakilti aukščiau savo nuobodžių ir pilkų it biurokrato sapnas ambicijėlių. Vienintelis dalykas, kurį jis anksčiau mokėjo tik apgraibomis, o čia įvaldė kone tobulai – maskuoti savo emocinį ir intelektinį neįgalumą skambiomis frazėmis.
Kiekvienam savo liapsusui jis suras tūkstančius „objektyvių faktorių“, bet kurią šlubuojančios sąžinės padiktuotą šunybę apkaišys „visuomenės interesais“, o bet kokį iki absurdo nususintą partiškumą pateisins „nevienareikšmišku visuomenės vertinimu“.
Žinoma, kažkiek jis paskaitė, kažkiek prakuto, bet tai jam ne pernelyg padeda. Gal netgi atvirkščiai, netgi trukdo. Nes pradėjęs matyti kitus, pranašesnius iš save, jis netyčia ima lygintis. Ir supranta, savo vidutinybės tragizmą. Paprastam ir sveikam žmogui suvokti, kad niekuomet nebūsi nei pranašu, nei istorine asmenybe, nei, pagaliau, daug lemiančiu politiku, visiškai nieko tokio.
Jis numoja ranka, juk, galų gale, ne visi gali būti iškilūs, o kas paprastus darbus dirbs? Ir, čia, beje, paprastas žmogus yra absoliučiai teisus. Kadangi pasaulis laikosi būtent ant tokių paprastų vidutinybių, kurios susitaiko su savo ribomis, neužveisia dėl jų neurozių, o ramiai ir kantriai kuria pagrindą, ant kurio savo užmojais gali svaidytis talentai.
Bėda tik, kad mūsų viduramžio krizės ištiktas Seimo narys nepriklauso paprastų ir sveikų žmonių kategorijai. Neurozės jį atvedė į politiką, neurozės jį ten ir išlaiko. Todėl pamatęs savo netolimus horizontus jis ima siusti. Kiti siustų ant savęs, bandytų kažką savyje reformuoti, tvarkytis, keisti pagaliau bent jau giliau kvėpuoti ar medituoti.
Tokios prabangos sau permanentinėje andro- ar menopauzėje atsidūręs Seimo narys negali sau leisti. Nesgi tada visi pamatys, koks jis ribotas, kokios negudrios jo ambicijos. Todėl jis eina kitokiu, jam labai suktai pasirodžiusiu keliu – negalėdamas pakilti gretai kitų, bando juos imti ir nuleisti šalia savęs. Pritaikyti taip vadinamąjį bendrą žemiausią vardiklį.
O būdų taip pasikandžioti yra nesuskaičiuojama galybė. Vieną tokių matėm praeitą savaitę. Su taip ir neįteikta Laisvės premija.
Gal ir gerai, kad ji taip ir liko neįteikta. Parodė, kiek neurozių vaikšto po Seimą, kokia ten nesubalansuota hormonų gamybą siautėja, o svarbiausia – jog praėjus dvidešimt penkeriems nepriklausomybės metams, tikrosios vidinės laisvės dar daug kam trūksta ne mažiau, kaip ir tada, prieš tuos dvidešimt penkerius metus.
