Kai savivaldybėms buvo leista pačioms skirstyti socialines pašalpas bei kompensacijas, prašančiųjų ženkliai sumažėjo.
Marijampolės savivaldybės Piniginės paramos skyriaus vedėja Vida Bružinskaitė teigė, jog įvairių duomenų bazėje tikrinami visi besikreipiantieji paramos: „Turime „Regitros“, „Sodros“, turto, gyvulių, mokinių, žemės ūkio technikos ir kitokius registrus.
Jei lygintume su praėjusiais metais, sutaupėme 393 tūkst. eurų. Šiemet planuojame išmokėti 850 tūkst. eurų socialinių pašalpų.
Nuolat lankomės pas žmonės, nes yra labai daug meluojančių.
Mūsų tikslas ne sumažinti pašalpas, o kad jas gautų tie, kam iš tikrųjų reikia“.
V.Bružinskaitė teigė, jog Marijampolės savivaldybė pasitvirtino savo kompensacijų skyrimo tvarką su kai kokiomis išimtimis.
Pašalpos gali prašyti pensininkai, bedarbiai ar vienos vaikus auginančios motinos.
Paaiškėjo, jog garbaus amžiaus marijampoliečiai, turintys suaugusių vaikų, kurie gali gyventi bet kuriame pasaulio krašte, kompensacijų už šildymą ar vandenį negaus. Valdininkai sako, jog vaikai privalo pasirūpinti pensininkais tėvais.
Jei paramos prašančio pensininko vaikai negali remti tėvų, nes, tarkime, patys skurdžiai gyvena, yra neįgalūs ar asocialūs, garbaus amžiaus žmonės gali kreiptis į savivaldybę raštu ir prašyti kompensacijų išimties tvarka.
Gavę prašymą savivaldybės darbuotojai patikrina prašytojo gyvenimo sąlygas, apklausia kaimynus ir kitus bendruomenės narius, ar pensininko namuose tikrai negyvena vaikai ar anūkai, ar nėra kokių nors duomenų bazėse neatsispindinčių pajamų.
Surinktus faktus įvertina piniginės paramos skyrimo komisija.
Pensininkams koją kiša ir nekilnojamasis turtas – ištuštėję nuosavi namai, kai iš jų išsikraustė užaugusios atžalos.
„Nekilnojamo turto vertę nustato registrų centras, mes jo nevertiname. Centras vadovaujasi rinkos dėsniais, kompiuterinės programos apdoroja įvairaus turimo turto vertę. Normatyvai kiekvienai šeimai yra skirtingi, atsižvelgiama, kurioje miesto dalyje, kokioje vietovėje stovi namas“, – teigė V.Bružinskaitė.
Jei turto vertė viršija normatyvus, kompensacijos neskiriamos.
Kadangi nekilnojamojo turto vertė skaičiuojama pagal rinkos dėsnius, dažnas pensininkas patiria šoką, sužinojęs, jog prieš keliasdešimt metų statytas ir padoraus remonto nematęs namas netikėtai pabrango.
„Jei žmonės nesutinka dėl namo įvertinimo, gali kreipti į turto vertintojus ir prašyti, jog būtų apskaičiuota iš naujo.
Pasitaiko, jog po pakartotinio skaičiavimo, vertė ne sumažėja, o padidėja“, – kalbėjo V.Bružinskaitė.
90-metė marijampolietė A.Gudelevičienės pensija nesiekia 300 eurų. Kurį laiką ji gaudavo kompensacijas už kurą. Moteriai tai buvo didelė paspirtis.
„Dabar jau nebegausiu. Sakė, kad turiu per daug ploto. Šiame name gyvenu jau šešis dešimtmečius. Likau viena. Vyras mirė, vaikai gyvena ne Marijampolėje. Jie irgi jau pensininkai, nelengvai verčiasi, nes gauna mažesnes pensijas negu aš. Kartais man tenka padėti jiems.
Trečdalį pensijos reiks atiduoti mokesčiams, liks mažokai. Registruoju dabar viską, ką perku, ir žiūriu, ar man užteks, ar ne. Rašo, kad dar šiukšlės pabrangs. Kai mano toks amžius, aš pretenzijų neturiu. Teks susitaikyti su tuo. Galvoju, gal numirsiu, tai bus rami galva“, – liūdnai šypsodamasi pasakojo A.Gudelevičienė.
Moteris stebėjosi, kaip staiga galėjo pabrangti jos namas, jei per pastaruosius dešimtmečius jis nebuvo remontuojamas, tik dar labiau paseno.
Devintą dešimtį skaičiuojanti Janina Verbylienė visą gyvenimą dirbo mokytoja. Pedagogės pensija – 200 eurų.
Garbaus amžiaus marijampolietė gyvena tiek pat metų skaičiuojančiame name kaip ir ji pati. Dviejų aukštų pastatas buvo pastatytas 1933 metais.
Prieš trejus metus mirė J.Verbylienės vyras, buvęs anuometės J.Jablonskio vidurinės mokyklos (dabar – Rygiškių Jono gimnazija) direktorius.
Erdviame name liko gyventi dviese – pensininkė motina ir suaugusi, 75 proc. negalią turinti jos dukra.
Kitos dukros šeima gyvena ne Marijampolėje.
Namas, kuriame iki šių dienų išsaugota daug tarpukario Lietuvos interjero akcentų, šildomas malkomis ir anglimis.
Diplomuota istorikė J.Verbylienė kreipėsi į savivaldybę, prašydama kompensacijos už kurą, ir pasigailėjo.
Pensininkė sužinojo, jog yra pakankamai turtinga, kad kuru apsirūpintų be valstybės pagalbos.
„Skaudu. Galėjo atsižvelgti, jog ir mano dukra nelabai sveika, ir kad pirmą kartą paramos prašau, nepiktnaudžiauju, kad man dabar tikrai labai sunku. Pirmą kartą kreipiausi ir nusivyliau, – santūriai pasakojo pedagogė.
Namui reikia daug kuro. Ačiū, dukra nupirko 4 tonas anglių. Neseniai kalbėjau su viena buvusia savo mokine. Jai kompensavo pusantros tonos kuro“.
Po sutuoktinio mirties J.Verbylienei su neįgalia dukra gyvenimas pasunkėjo. Sprendimas parduoti namą, kuriame prabėgo didžioji gyvenimo dalis, nebuvo lengvas, tačiau neišvengiamas.
„Va, už lango auga ąžuolas, kuriam jau per 80 metų. Jį pasodino vyro seneliai, kai jis gimė.
Jau antri metai bandome parduoti namą, tačiau kol kas niekas neperka. Ateina, apsižiūri, ir tiek. Reikia labai didelio remonto, gal todėl“, – nelinksmai pasakojo J.Verbylienė.
Pedagogė kalbėjo, kol vyras buvo gyvas, jie prenumeruodavo kelis laikraščius, dabar teišgali tik vieną.
Per kelis dešimtmečius sukauptą namų biblioteką J.Verbylienė padovanojo mokyklai. Poreikis skaityti niekur nedingo, todėl pedagogė lankosi miesto bibliotekoje, naujų knygų pirkti nėra už ką.
Marijampolės savivaldybė praėjusiais metais sutaupė 37 proc. socialinėms pašalpoms skirtų pinigų.
Sąžiningiems ir įspūdingų santaupų neturintiems gyventojams, tenorintiems oriai pasitikti gyvenimo saulėlydį, kyla tylus klausimas: „Ar nepersistengėte betaupydami?“. ˙
