Prisiminkime tą skandalą. Iš pradžių, atsakydamas laikraščiui, L.Linkevičius vietoje to, kad pabrėžtų idealią lenkų padėtį Lietuvoje taip, kaip tai daro Lenkija, kalbėdama apie Lenkijos lietuvius, ėmė jai pritarti, kad Lietuvoje yra skaudžių lenkų gyvenimo problemų ir net pažadėjo jas išspręsti.
Po šio L.Linkevičiaus prisipažinimo laikraštis jau atakavo drąsiau. Koks lenkams naudingas įstatymas ir kokiu konkrečiu metu jis bus priimtas, tarsi tardytojas griežtai paklausė laikraštis. L.Linkevičius sukosi kaip mokinukas, aiškindamas, kad įstatymų projektų (Lenkijos patikrinimui?!) neatvežė, bet jau sudaryta vyriausybinė darbo grupė lenkų problemoms spręsti. Nors tiek laimėjęs, laikraštis atakavo toliau.
Kiek laiko truks lenkų pavardžių ir vietovių pavadinimų rašybos lenkiškai įteisinimas, nenusileido laikraštis. Tiek, kiek truks įstatymo priėmimas, atsakė L.Linkevičius, bet kartu pažadėjo, kad „prieš“ balsuos tik mažuma. Deja, mūsų orakulas susimovė.
„Lietuva įstatymais pablogino lenkų padėtį, o Lenkija – ne“, tvirtino laikraštis. Čia jau L.Linkevičius išdrįso pasitikslinti: kuo pablogino? „Švietimo įstatymas sumažino lenkų kalbos mokymo apimtį“, turėdamas mintyje, matyt, Lietuvos geografijos dėstymą lietuviškai, paaiškino laikraštis, kai Lenkijoje šios šalies geografijos mokymo kitaip nei lenkiškai niekada nebuvo. Tačiau ir čia ministras teisinosi, neva problema atsirado realizuojant šią nuostatą, taigi, vis tiek kalti lietuviai.
„Rzeczpospolita“, aišku, priminė ir nepriimtą pavardžių įstatymą Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio vizito Vilniuje metu 2010 balandį. L.Linkevičiaus reakcija į šį priminimą turbūt įeis į diplomatijos istoriją, tuomet jis pareiškė: „Tai didžiulė gėda, norėčiau už tai atsiprašyti (laikraščio, Lenkijos vyriausybės, lenkų tautos?)… tai buvo skausminga pamoka… padėkime sau abipusiškai(!)“. Kas čia, kvietimas intervencijai?
Tokios L.Linkevičiaus mintys turėjo patikti Lenkijai, o jis pats, matyt, naiviai tikėjosi, kad po šių Lenkijai tinkamų atsakymų nei Lenkijos spauda, nei jos valdžia jo daugiau jau nepuls, o tik girs.
O sancta simplicitas! L.Linkevičiaus pastangos įtikti Lenkijai nuėjo veltui. Praėjus pustrečių metų, ta pati „Rzeczpospolita“ ką tik (2015 11 20) lygiai tuo pačiu karingu tonu vėl atakavo vargšą L.Linkevičių, o tas vėl atgailavo: „Santykiuose su Lenkija padarėme klaidų“. Lenkijai tai, be abejo, vėl patiko.
Laikraštis: „Ar atvežėte kokių nors pažadų, skirtų lenkų-lietuvių santykių pagerinimui?“ Tiesiai neatsakydamas ministras teigė, kad mūsų tarpusavio santykiai nėra tokie blogi, kaip kai kurie kalba ir net išdrįso pasakyti, kad Valdemaras Tomaševskis skleidžia netiesą apie Lietuvos lenkų padėtį.
Laikraštis vis tiek neatstojo: „bet mažumos problemų negalima nustumti į šoną. Kaip į jūsų atsiprašymą 2013 vasarį reagavo lietuvių politikai, nes naudingų lenkams įstatymų taip ir neatsirado“. Patikinęs, kad tuomet atsiprašinėjo visai nuoširdžiai, ministras, neįtikėtina, paminėjo ir Lenkijos lietuvių problemas: vadovėlius, mokyklų finansavimą. Kartu vėl priminė gausybę lenkų mokyklų ir darželių Lietuvoje, ko niekur nėra pasaulyje. Tačiau į šį priminimą laikraštis arogantiškai tėkštelėjo: „Žinom tuos argumentus“. Suprask, jie Lenkijos nedomina.
O toliau kaip iš senų gaidų: Lietuva esą nepriėmė jokio įstatymo, kurio laukia lenkų mažuma ir Lenkijos valdžia(!), nors ši girdėjo nemažai pažadų iš daugelio Lietuvos vyriausybių, bet jie nebuvo įvykdyti. Nepaisydamas šių užgauliojimų, ministras vėl teisinosi, priminęs, kad lentelių su lenkiškais gatvių pavadinimais reikalas „praktiškai“ išspręstas, užmiršęs drąsiai pridurti, kad lenkiškų gatvių pavadinimų tiesiog neliko, nes versti juos yra visiškas absurdas.
Tačiau dėl pavardžių rašybos vėl pažadėjo, kad dėl jų netrukus bus diskutuojama Seime, tarsi užmiršęs, kad Lietuvių kalbos komisija savo išvadoje pažymėjo, kad originalios lenkų, kaip ir visų kitų užsieniečių pavardės galimos tik atvykėliams iš užsienio.
Beje, Latvijoje, kurioje anot Lenkijos valdžios yra ideali lenkų padėtis, lenkų pavardės yra latvinamos be jokių skrupulų, privalomai pridedant dar ir latviškas galūnes, bet Lenkija dėl to jokių pretenzijų Lenkijai nereiškia. Vadinasi vartojami dvigubi standartai: vieni Lenkijos draugui Latvijai, kiti Lenkijos priešui – Lietuvai. Nekalbant apie pačią Lenkiją, kurioje iš tikrų lietuvių pavardžių lieka tik tolimi prisiminimai.
Laikraštis neužmiršta pasityčioti iš L.Linkevičiaus paaiškinimo, kad „netrukus“ pavardžių įstatymas bus svarstomas Seime: „nuolat girdime netrukus“, lyg Lietuva turėtų ne „netrukus“ bet skubiai vykdyti viską, ko viršininkas Lenkija pareikalaus.
Tačiau įdomiausia, kad ir čia L.Linkevičius nuolankiai pritaria Lenkijai: „nesiginčiju, tai blogai... tas vėlavimas ir mums nepadeda... turiu vilties, kad problemos išsispręs“. Kaip išsispręs, L.Linkevičius nenurodo, bet iš konteksto galima spręsti, kad tik pagal Lenkijos reikalavimus. Štai toks dar vienas skandalingas ministro interviu užsienio laikraščiui.
O gal laikraštis „Rzeczpospolita“ iškreiptai piešia mūsų santykių paveikslą, gal Lenkijos valdžia viską mato objektyviau? Nieko panašaus.
Lapkričio 6 L.Linkevičius susitiko su tuomet dar laikinu Lenkijos užsienio reikalų ministru Witoldu Waszczykowskiu ir prezidento Andrzejaus Dudos patarėju Krzysztofu Szczerskiu. Per susitikimą Lenkijos ministras griežtai pareikalavo išspręsti Lietuvos lenkų problemas.
Ir dar griežčiau, esą negalima teisintis sunkia tarptautine padėtimi, taip pat ir Rusijos agresija Ukrainoje, atidedant sprendimus dėl Lietuvos lenkų teisių pažeidimų. Kartu pagąsdino: „kai bus suformuota nauja Lenkijos vyriausybė ir paskirtas naujas ministras (t.y. jis pats) šie klausimai bus pakelti“.
Dar daugiau. Anot ministro, lenkų problemų sprendimas nėra vien lietuvių pusės geros valios išraiška, tai europietiškų principų ir standartų laikymasis, kuriuos Lietuvos pusė yra įsipareigojusi vykdyti. W.Waszczykowskis užtikrino, kad kaip tarptautinių ir europinių susitarimų šalis, Lenkija reikalaus, kad jie būtų vykdomi.
Štai taip. Jokių konkrečių priekaištų apie lenkų teisių pažeidimus Lenkijos ministras net nepateikė (nes jų nėra), Lietuva kalta ir baigtas kriukis. Išvada būtų tokia: kol mūsų Vyriausybė ir konkrečiai užsienio reikalų ministras kiekviena proga ir be progos puls pritarinėti Lenkijai apie Lietuvos lenkų engimą, o ne griežtai atsakyti į absurdiškus prasimanymus, tol Lenkijos kaltinimai nesiliaus, o gal net stiprės.
Laikas baigti su tuo prakeiktu lietuvišku nuolankumu, o ministrui naivumu ir nustoti atsiprašinėti nežinia kam ir dėl ko. Tik tuomet mes tapsime suverenia europietiško matmens šalimi.
