Į tarptautines misijas renkant specialistus vyksta griežtos atrankos, ir kandidatai iš tokių mažų šalių kaip Lietuva turi kaip reikiant paplušėti, kol sulaukia teigiamo atsakymo.
„Patekti tikrai labai sunku. Kai tai padaryti pavyksta, atsidaro ir daugiau durų, bet pirmieji žingsniai – nelengvi. Esame iš mažos šalies ir turime daugiau už kitus dirbti, kad įgytume gerą vardą“, – šyptelėjo pašnekovas kalbėdamas apie galimybes dirbti tokį išskirtinį darbą.
Po dešimtmečio darbo Lietuvos krašto apsaugos ministerijoje S.Ambrakaitis išvyko į misiją Gruzijoje. Nors laikas kelionei į šią šalį nebuvo pats tinkamiausias – tuo metu kaip tik įvyko karinis konfliktas su Rusija, bet tai nesutrukdė lietuviui pamilti šią nuostabią šalį.
Iš Gruzijos S.Ambrakaitis patraukė į Afriką, o vėliau ir į Artimuosius Rytus. Į susitikimą Ramaloje, Palestinos administraciniame centre, pašnekovas atskubėjo plačiai šypsodamasis ir pasakojo, kad pirmą kartą šių metų sausį Palestina jį pasitiko labai lietuviškomis sniego pusnimis.
Iš Tripolio teko evakuotis
„Vakarų Krante esu neseniai, atvykau tik šių metų pradžioje. Dabar jau septyneri metai, kai keliauju po pasaulį. Čia atvykau iš Libijos, dirbau Tripolyje, bet ten prasidėjo karas, tad teko išvykti. Misija buvo evakuota į Tunisą. Dar anksčiau dirbau Pietų Sudane.
Nežinau, ar tai sutapimas, bet abi misijos buvo evakuotos, tad šie metai yra toks krizinis laikotarpis, kai nežinau, ar vėl kas nors panašaus nepasikartos“, – juokavo pašnekovas. Afrikoje jis atsidūrė po ketverių darbo Gruzijoje metų.
Nors Rytų šalis puikiai pažįstančiam S.Ambrakaičiui Palestina jokio kultūrinio šoko nesukėlė, vis dėlto jis pripažino, kad šis regionas turi savo ypatumų: „Situacija tarp Palestinos ir Izraelio labai sudėtinga, ir, kalbant apie mano tiesioginį darbą, kartais net gana paprastus klausimus išspręsti ne taip jau lengva. Mano darbas – pirkimai, visos prekės keliauja per Izraelio muitinę, o importo procedūros labai sudėtingos, visi procesai trunka labai ilgai.“
Anot pašnekovo, misijos darbuotojai užsieniečiai saugumo sumetimais turi gyventi Jeruzalėje. Kas rytą S.Ambrakaitis kerta užsieniečiams ir įvairių tarptautinių misijų pareigūnams skirtą patikros postą, tad ilgose eilėse, kuriose vietos gyventojai praleidžia ir po keletą valandų, stovėti netenka.
„Jei kyla kokių nors neramumų, mes nedelsiant būname informuojami už apsaugą atsakingo skyriaus. Mūsų judėjimas kartais reguliuojamas gana griežtai – jei pasakoma, kad viena ar kita kryptimi vykti negalima, vadinasi, negalima“, – pasakojo jis.
S.Ambrakaitis šios situacijos nesureikšmina, mat ji nepalyginama su ta, kurią jam teko patirti Tripolyje evakuacijos metu. „Čia užsieniečiai tikrai nėra taikinys, nes konfliktas vyksta tarp Izraelio ir Palestinos“, – kalbėjo pašnekovas.
Paklaustas, kaip jo žmona reagavo į žinią, kad vyras ketina dirbti ne pačiose saugiausiose pasaulio vietose, pašnekovas teigė, kad sutuoktinės reakcija buvo santūri: „Juk ir anksčiau tekdavo vykti į komandiruotes. Iš tiesų, juk lemtinga plyta gali nukristi ant galvos bet kur. Pats gyvenu Vilniaus senamiestyje, tad jei paryčiui užsimetęs ant kaklo prabangų fotoaparatą sugalvočiau pašlitinėti apsimesdamas girtu, tai tikriausiai bėdą lengvai prisišaukčiau“, – kalbėjo pašnekovas.
S.Ambrakaitis puikiai prisimena pirmąją savo kelionę į Afganistaną: „Dirbdamas KAM lankiausi Afganistane. Pamenu, kad kai pirmą kartą lėktuvas nusileido Herato karinėje bazėje, viskas atrodė kaip kokiame filme. Buvo sunku patikėti tuo, ką mačiau aplinkui: karinė bazė, karo lėktuvai, aplink ūžiantys sraigtasparniai, ginkluoti kariškiai, visi bėga, lekia...“
Ar per darbo karštuosiuose taškuose metus būta atvejų, kai grėsė realus pavojus?
„Pamenu evakuaciją Libijoje, kai šarvuotu automobiliu per miestą lėkėme 140 km/val. greičiu į aerouostą. Aplink automatais ginkluoti kariškiai, visur tanketės, šarvuoti visureigiai. Buvo tikrai neramu.
Teko būti tame pačiame viešbutyje Tripolyje, kur buvo pagrobtas Libijos ministras pirmininkas Ali Zeidanas“, – pasakojo pašnekovas. Tąkart saugos tarnybos specialistai juokavo, jog visa laimė, kad visi miegojo ir nieko negirdėjo, mat užpuolimą surengė iki dantų ginkluoti kariai, kuriems tikrai ranka nesudrebėtų pamačius pilna koridorių žioplių.
Sniego ir smėlio audros
Kalbėdamas apie gyvenimo Palestinoje privalumus S.Ambrakaitis teigė, kad norint juos pajusti čia reikia gyventi visą laiką: „Reikėtų ilgiau čia pagyventi, kad galėčiau jums išvardyti visus privalumus, bet klimatas puikus. Nors, kai pernai atvykau čia pirmą kartą, buvo gal pusmetris sniego. Pradėjus stipriai snigti buvome iš karto perspėti dėl saugumo, nes vietiniai važinėja plikomis padangomis, reljefas kalnuotas. Įsivaizduokite, kas pradeda dėtis, kai jie ima savo automobiliais slysti nuo kalnų. Visos gatvės užsikimšo akimirksniu, kilo chaosas. Sunku buvo patikėti tuo, ką mačiau, bet visur stūksojo kalnai sniego. Į darbą net negalėjau vykti.“
Gyvenant Artimuosiuose Rytuose – sniegas savotiška egzotika, o štai smėlio audros nieko nestebina. „Paskutinį kartą, kai siautė tokia audra, pamiršau uždaryti langus. Galvoju, rūkas kažkoks keistas tvyro lauke... Paskui darbe ne vienas kolega taip pat griebėsi už galvos, supratęs, kad namų langai prieš audrą liko atviri, mat paskui ant sienų galima piešti pirštais.“
Krikščionis, turėjęs keturias žmonas
Paklaustas, kaip apibūdintų palestiniečių tautinį charakterį, pašnekovas sakė: „Tai labai draugiški žmonės. Pavyzdžiui, lygindami palestiniečius su Libijos arabais, pastebėsime didelį skirtumą. Čia žmonės atviresni, išsilavinę, bendraujantys. Libijoje jaučiamas didesnis konservatyvumas, religinė įtaka, uždarumas.“
Kalbėdamas apie vietos gyventojus pašnekovas pabrėžė, kad moterys visuomenėje tampa vis savarankiškesnės: „Merginos ir moterys, kurios dirba mano biure, yra tas kaklas, kuris sukioja šeimos galvą. Jos nuolat planuoja, kaip paimti vaikus iš darželio, ką turi padaryti, iš jų telefono pokalbių galima suprasti, kad jos dalykiškai svarsto, kaip spręsti vieną ar kitą problemą. Tiesa, klausimas, ar vyrai labai prisideda prie namų ruošos.
Kartą manęs viena palestinietė kolege paklausė, ar aš namuose plaunu grindis. Teko atsakyti teigiamai: „Taip, tenka.“ Iš jos veido išraiškos buvo matyti, jog mane užjaučia“, – pasakojo jis.
Paklaustas, ar jam teko girdėti apie atvejus, kai namų kampus laiko ne viena, o dvi ar trys žmonos, pašnekovas pripažino, kad patys palestiniečiai mėgsta į klausimą apie daugpatystę atsakyti, kad gali turėti net keturias žmonas, tačiau tikrovė kitokia. „Neturime, nes tai būtų brangoka, bet tikrai galime“, – toks būna dažnas atsakymas. Ši tradicija visuomenėje egzistuoja, tačiau niekas apie ją garsiai nekalba ir girtis neskuba.“
S.Ambrakaitis prisiminė linksmą istoriją, kuri nutiko jam dirbant Pietų Sudane: „Ten daug juodaodžių krikščionių, ir mano komandoje dirbo toks logistikos asistentas. Jis turėjo keturias žmonas. Patikslinsiu – tai buvo krikščionis, bet jam tai jokių problemų nesukėlė. Jis pats sakydavo: „Mano tėvas turėjo daugiau žmonų, o aš norėčiau jį šioje vietoje aplenkti, bet neturiu pinigų joms išlaikyti.“ Į šiuos reikalus ten žiūrima gana paprastai – šiandien esu krikščionis, rytoj jau galiu juo nebūti.“
Kelionė po miestą su kitos šalies žemėlapiu
Paklaustas apie kultūrinius skirtumus ir požiūrį į iškilusias problemas, S.Ambrakaitis prisiminė ir kitą komišką istoriją: „Kai dirbau Juboje, Pietų Sudane, turėjome logistikos asistentą vietinį Tomą. Tai buvo simpatiškas, visuomet besišypsantis savo plačia afrikietiška šypsena, laimingas – tipinis afroamerikietis. Kalbant apie tai, kas susiję su jo darbu, – išsiblaškęs, pasiųstas ką nors padaryti, pridarydavo visokių juokų. Daugiau kaip trijų užduočių jam būdavo negalima duoti – supainios ar pamirš, kažkaip sugebėdavo dingti tam tikram laikui, tekdavo ieškoti, bet viską atpirkdavo savo šypsena ir nuoširdumu...
Kartą skubiai reikėjo važiuoti į miestą ir surasti vieną įmonę, kurios adresą žinojome, ir kažką nupirkti. Paėmėme Tomą, kad parodytų kelią. Klausiu – „Žinai kur?“ „Žinoma, žinau!“ – atsakymas kaip visuomet.
Taigi važiuojame: aš, logistas, vairuotojas ir Tomas šalia vairuotojo. Aišku, nerandame, logistas pyksta, nervinasi ir liepia pažiūrėti į žemėlapį. Tomas išsitraukia iš daiktadėžės žemėlapį, žiūri, žiūri, o paskui apverčia kitą pusę – ilgai ieško, žiūrinėja, visi pyksta, skubina, o šis prisipažįsta tokios gatvės nerandantis. Galiausiai logistas ištraukia iš jo rankų žemėlapį, ir mes prapliumpame juokais – mat žemėlapis pasirodė esąs Kosovo miesto Prištinos. Kadangi automobilis buvo gautas iš Kosovo misijos, ten buvo likę ir tie žemėlapiai, bet Tomui tai tas pats...“
Palestiniečius Lietuvoje sužavėjo skaidrus ežero ledas
Paklaustas, ar jo kolegos bent įsivaizduoja, kur yra Lietuva, pašnekovas linktelėjo: „Keletas žino. Aišku, tada klausiama, koks pas mus oras, ar turime kalnus? Prieš dvejus metus įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu žuvo vienas lietuvis. Jis buvo labai mylimas kolegų, tad šie vyko į jo laidotuves Lietuvoje. Sugrįžę iš mūsų šalies pasakojo, kad didžiausią įspūdį jiems padarė sniegas, rodė fotografijas, kurias padarė stovėdami ant skaidraus Vievio ežero ledo. Juos stebino, kad viskas matyti ir net vaikščioti galima.“
Kai tokiose egzotiškose šalyse kaip Sudanas, kur S.Ambrakaitis visoje tarptautinėje komandoje būdavo tik vienas lietuvis ir jį užgriūdavo lavina klausimų apie Lietuvą, tam tikrą atsakomybę jam tekdavo prisiimti: „Kai esi vienas, tai iš to, ką pasakysi, jie ir susidarys nuomonę apie visą šalį. Tad koks tu esi, tokia ir Lietuva.“
Kalėdas švęs Australijoje
„Jau esu senelis, turiu labai gražią anūkę“, – plačia šypsodamasis skubėjo paaiškinti S.Ambrakaitis, paklaustas apie šeimą. Ir netrukus patikslino, kad jos aplankyti tenka vykti net į Australiją, kur laimės paieškos nuvedė jo sūnų.
Pašnekovas atviras – kad ir kokiose egzotiškuose kraštuose jam tenka gyventi, dažnai darganoto lietuviško dangaus jis vis tiek pasiilgstantis. „Norisi namo, aplankyti mamą ir seserį, norisi pailsėti savo sodyboje, susitikti su artimiausiais draugais. Dažniausiai į Lietuvą traukdavome per Kalėdas, bet šiemet vykstame į Australiją, tad ir Kalėdas sutiksime paplūdimyje“, – pasakojo jis.
„Žmona dažniau vyksta į tėvynę nei aš, juk vasarą ir Lietuvoje gyventi galima“, – šyptelėjo baigdamas pokalbį pašnekovas.
