Jeigu šie pareigūnai taikos metu išdrįso internete girtis apie savo gebėjimus susprogdinti Suskystintų gamtinių dujų terminalą ar šlovinti Krymo aneksiją, kaip jie elgtųsi, kilus karui? Dar įžūliau, o jų sukaupta slapta informacija labai praverstų agresoriui.
Kilus panašiam skandalui JAV, Didžioje Britanijoje, jau nekalbant apie Rusiją, tokie žmonės iš tarnybų išskrietų šampano kamščio greičiu, tuo tarpu R.Pocius pareiškė, jog dalies jų mesti iš darbo kol kas nėra pagrindo.
Argi iš tikrųjų taip yra? Vidaus tarnybos statute nurodyta, jog atleisti galima už pareigūno vardo pažeminimą, kai akivaizdžiai menkinamas vidaus tarnybos sistemos autoritetas, griaunantis pasitikėjimą įstaiga arba ją kompromituojantis.
Kiekvienas iš kietuolių, viešoje erdvėje prakeikusių ukrainiečių tautą ir dievinančių taikių žmonių žudikus iš „Berkut“ Maidane, kuo puikiausiai atitinka šias atleidimo sąlygas.
Tačiau jie vis dar užima atsakingas pareigas ir net nėra viešai įvardinti.
Nutylima, kiek nelojalių pareigūnų iš VST perėjo dirbti į kitas vidaus reikalų sistemos įstaigas, kaip internete rusiška karine uniforma pozavęs D.I., šiuo metu vilkintis Vilniaus policininko uniformą.
Policijos departamento Imuniteto valdybos viršininkas Elanas Jablonskas išrėžė, jog tyrimas pradedamas kilus menkiausioms abejonėms dėl lojalumo, tačiau šie žodžiai kelia tik graudulį – prorusiški statutiniai Lietuvos pareigūnai daugiau nei prieš dvejus metus ėmė siautėti socialiniuose tinkluose, o susizgribta tik prieš pusmetį. Ir vis tiek nesugebama nuo jų apsivalyti.
Pirma, ką reikia padaryti – paviešinti visus priesaiką sulaužiusius ir pareigūno vardą pažeminusius VST darbuotojus. Antra – atleisti juos be teisės pereiti į kitą vidaus reikalų sistemos padalinį, paskelbus, už ką jie to nusipelnė. Trečia – Vidaus tarnybos statute įrašyti naują straipsnį, kuriame būtų numatytas šalinimas iš pareigų už nelojalumą savo šaliai, apibrėžiant konkrečius nelojalumo pavyzdžius. Ir ketvirta – numatyti atsakomybę įvairaus rango viršininkams, kurie leidžia, kad jų panosėje pavaldiniai nebaudžiami postringautų apie svarbių objektų sprogdinimą.
Snūduriuojant ilgamečiui VST vadui S.Madalovui, joje susiformavo sovietmetį primenanti tvarka – į darbą priimta keli šimtai grietinėlės giminaičių, draugų ir pažįstamų, kurių širdyse pareiga tėvynei užėmė ne pačią svarbiausią vietą.
Stagnacijos palikimas – apgailėtina ginkluotė ir technika, šaudmenų trūkumas, iššvaistytos lėšos, į kabinetų sienas įsigėręs prisitaikėliškumas, už betoną tvirtesnis abejingumas.
Optimistai kalba, kad 2016 metų sausį pertvarkius VST struktūrą, šie pūliniai bus pamažu bus traiškomi.
Perėmus tarnybos vairą R.Pociui, jau žengti pirmi drąsesni žingsniai. Dalis prorusiškų aktyvistų buvo atleisti, pagaliau pradėta viešai kalbėti apie susikaupusias negeroves.
Galima kritikuoti kai kuriuos naujojo VST vado pasisakymus, raginti jį imtis ryžtingesnių veiksmų, bet kaišioti pagalių taip, kaip prezidentė D.Grybauskaitė – nevalia: viešai skaudulius iškėlęs pareigūnas buvo apkaltintas televizinių spektalių rengimu.
Nenuostabu, kad po tokių antausių valstybei pasišventę žmonės ima dairytis kitų darbų, o nelojalių statutinių pareigūnų skaičius šalyje tik auga.
