Net 50 žmonių mūsų šalyje gali būti siejami su tarptautiniu terorizmu! Tokią žinią po lapkričio 13-ąją Paryžiuje įvykdytų išpuolių paskelbęs Valstybės saugumo departamentas (VSD) pasėjo baimę ir daugiau nieko neaiškino.
Teliko spėlioti, kas tie įtariamieji. Ar jie gali būti troleibuse, gatvėje, koncerte, prekybos centre? Ar jie musulmonai atvykėliai? O gal kraštutinių pažiūrų lietuviai arba gyvenimu nusivylę pamišėliai, tik ir laukiantys progos pasireikšti?
Šūvis – namo palėpėje
Vilnietė Lina Paukštienė stengiasi gyventi įprastai, dirbti, rūpintis dviem puikiomis dukterimis ir nedraskyti širdies mintimis apie šeimą ištikusią netektį.
Kai šių metų balandžio 10-osios rytą buvo rastas buvusio VSD Antiteroristinės valdybos viršininko, teisininko Arūno Paukštės kūnas, moteriai buvo sunku patikėti savižudybės versija.
„Mes puikiai sutarėme, nebuvo jokių barnių. O dėl darbų juk visi nerimauja, bet tai nėra pakankama priežastis pakelti prieš save ranką“, – svarstė našlė.
42 metų A.Paukštės kūnas buvo rastas Vilniaus senamiestyje daugiabučio, kur jis gyveno, palėpėje. Šalia gulėjo jam priklausęs medžioklinis šautuvas. Šis vaizdas jį mačiusiems pareigūnams atrodė kaip savižudybė. Vyras nepaliko atsisveikinimo laiško.
Buvęs patyręs žvalgybininkas, teisininkas, pastaruosius metus krimtęs advokato duoną, nesiskundė žmonai sunkumais darbe. Ir iš šalies atrodė, kad jam puikiai sekasi.
Advokatas sėkmingai gynė mirtiną avariją sukėlusį laidų vedėją Joną Radzevičių, turėjo kalendoriuje susirašęs dar daug darbų.
Apie ateities planus A.Paukštė kalbėjo ir bičiuliui, kurį buvo sutikęs mirties išvakarėse.
Tik vienam buvusiam bendradarbiui advokatas buvo prasitaręs, kad jaučiasi ne savo rogėse.
Galbūt jis buvo nusivylęs, kad veikla, kuriai dirbdamas VSD skyrė daug metų ir energijos, tapo nebereikalinga?
Juk teisininkas, dėstęs ir studentams, apie terorizmą bei kovą su juo buvo parašęs net disertaciją.
„Ir A.Paukštė, ir kiti tame skyriuje dirbę vyrai buvo jauni, bet jau patyrę. Aš pats išreikalavau Antiteroristinei valdybai steigti 7 milijonus litų iš tuometės finansų ministrės Dalios Grybauskaitės“, – prisimena buvęs VSD vadovas Mečys Laurinkus.
Pasitikėjo užsienio žvalgai
Specialaus padalinio, kuris užsiimtų žvalgyba šalies viduje ir už jos ribų bei užkirstų kelią galimiems teroro aktams, Lietuvoje prireikė po 2001 metų rugsėjo 11-ąją surengtų koordinuotų savižudžių išpuolių Jungtinėse Amerikos Valstijose.
„Atsirado naujų grėsmių, kurios privertė veikti daug valstybių. Ir mums reikėjo keisti VSD struktūrą, sukurti padalinį, į kurį suplauktų žvalgybinė informacija iš kitų institucijų, užsienio tarnybų.
Juk iki tol netgi ir įstatymuose nebuvo apibrėžta, kas tas terorizmas, kokios už tai gresia bausmės. Taigi buvo keičiami ir teisės aktai, patvirtinta kovos su terorizmu programa“, – aiškino VSD vadovavęs Arvydas Pocius.
57 metų teisininkas prisiminė, kad daugiau kaip dešimt be galo energingų specialistų dirbo daug, mokėsi užsienio kalbų.
VSD Antiteroristinės valdybos vyrai užmezgė naudingų ryšių su JAV, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Lenkijos, kitų šalių žvalgybininkais. Lietuviai įgijo užsienio kolegų pasitikėjimą ir dalyvaudavo bendrose antiteroristinėse operacijose.
Galbūt buvęs VSD vadovas pervertina terorizmo grėsmę, juk tada iš politikų tribūnų pasigirdo balsų, kad mūsų šalyje jos išvis nėra?
Bet, A.Pociaus teigimu, veikti reikia ne tik tada, kai jau žūsta žmonės, daug svarbiau – užkirsti kelią tragedijai, iš anksto sutarti, kas koordinuos veiksmus ištikus ekstremaliai padėčiai.
„Automatu ginkluoto Igorio Molotkovo lakstymas po Vilnių lapkričio 19-ąją atskleidė silpnąsias vietas. Kaip bėglys pateko į gyvenamąjį namą, kurį saugojo pareigūnai?“ – klausė A.Pocius.
Bijojo įtartinų miltelių
„Lietuvos ryto“ kalbinti buvę VSD vadovai ir buvę Antiteroristinės valdybos darbuotojai vardijo svarbius objektus, kuriuos būtina apsaugoti, – Būtingės naftos terminalą, Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą, Klaipėdos suskystintųjų gamtinių dujų terminalą, geriamojo vandens šaltinius.
Pareigūnai buvo išsiaiškinę, kad su terorizmu susiję asmenys domisi, kaip mūsų šalyje finansuoti nelegalų verslą – prekybą žmonėmis, narkotikų, ginklų kontrabandą. Įtariamieji bankuose atidarydavo anonimines sąskaitas.
Tuo metu jaunuoliai iš Europos jau vykdavo į arabų valstybėse rengiamas stovyklas mokytis islamo tiesų. Ten jie būdavo verbuojami į kovotojų gretas.
Pasklido ir įtartinų siuntų epidemija – daug organizacijų, asmenų Lietuvoje gaudavo laiškus su įtartinais milteliais. Tai prasidėjo JAV, kur vienas senatorius gavo laišką su juodligės sukėlėjais.
Iš pradžių mūsų šalies tarnybos net nežinojo, kas turi tirti įtartinus siuntinius, – Sveikatos apsaugos ministerija kratėsi, policijos ir priešgaisrinės tarnybos pareigūnai bijojo netgi paimti vokus su neaiškia chemine medžiaga.
Šią misiją apsiėmė vykdyti VSD vyrai. Jie įsidėdavo vokus su neaiškiais milteliais į prekybos centro maišelį ir veždavo tirti į laboratoriją, kurią per draugus buvo suradęs A.Pocius.
Tyrė ir garsius išpuolius
Energingi pareigūnai užsiėmė ne tik žvalgybine veikla. Jie siekė sužinoti, kas rengė šalyje didelį atgarsį visuomenėje sukėlusius, bet iki galo neatskleistus išpuolius.
Juos domino tilto per Bražuolės upelį, savanorio Juro Abromavičiaus ir „Lietuvos ryto“ redakcijos sprogdinimai, taip pat pasikėsinimas į garsų neurochirurgą Leoną Klumbį.
Antiteroristinės valdybos vyrai buvo jau išsiaiškinę, kieno tai rankų darbas.
Tai „Lietuvos rytui“ patvirtino ir buvę VSD pareigūnai, ir šaltiniai prokuratūroje. Mat abi institucijos bendradarbiavo tiriant šiuos didelį atgarsį sukėlusius nusikaltimus.
„Ir išpuolių vykdytojai bei rengėjai žinojo apie mūsų vyrų operatyvinių tyrimų rezultatus. Taip pat jie žinojo, kokia gresia atsakomybė už tuos nusikaltimus“, – teigė buvęs VSD pareigūnas.
Neurochirurgą nuodijo švinas
Kauno Petrašiūnų kapinėse ant prieš penkerius metus ten palaidoto neurochirurgo L.Klumbio kapo nevysta gėlės.
Jas neša ir pacientai, kurių gyvybę išgelbėjo garsus medikas.
Bet pats medikas paskutiniais gyvenimo metais sau padėti negalėjo. Jo organizme buvo įstrigusi kulka, kurią išimti buvo pernelyg pavojinga.
Garsiojo neurochirurgo sūnus, Elektrėnų mero patarėjas Aleksandras Klumbys „Lietuvos rytui“ tik dabar atskleidė savo nuogąstavimus: „Mano tėvas mirė nuo kraujo ligos, manau, ją galėjo sukelti švino nuodai.“
Pasikėsinimą į L.Klumbį tyrę pareigūnai žurnalistei patvirtino: į jį pataikyti galėjo savadarbė švininė kulka.
Mediko sūnus mano, kad jo tėvą žudė ne tik kulkos skleidžiami nuodai, jis buvo palaužtas ir psichologiškai: „Mano tėvui darbas buvo pirmoje vietoje. Jis tam atidavė visą gyvenimą, dažnai ligoninėje dirbdavo ir naktimis. O su juo taip žiauriai pasielgė.“
Į Kauno klinikų gydytoją profesorių L.Klumbį buvo pasikėsinta 1996 metais, kai jis ėjo į darbą.
Viena pasikėsinimo versijų buvo siejama su jo sūnaus, Kovo 11-osios Akto signataro Egidijaus Klumbio politine veikla, nors pareigūnai linkę tikėti kita.
Vienas Kauno klinikų medikas savo draugui pasiskundė, kad L.Klumbys trukdo jam kilti karjeros laiptais. Tas pasakė, kad tai sutvarkys.
Šovinio tūtelių nusikaltimo vietoje pareigūnai nerado. Vėliau paaiškėjo, kad į L.Klumbį buvo šauta iš specialaus įrenginio, sumontuoto juodame lagaminėlyje, vadinamame diplomatu. Patraukus virvutę iššaudavo jame įmontuotas pistoletas su garso slopintuvu.
Pasikėsinimo vykdytoju buvo pripažintas sprogmenų gamintojas kaunietis Vytautas Grybauskas, kuris vėliau per neatsargumą namo rūsyje susižalojo savadarbiu sprogmeniu. Būdamas sunkiai sužeistas jis nusišovė.
Pas šį kaunietį ir buvo surastas juodas lagaminėlis, o jame – tuščios šovinių tūtelės. Tačiau pistoleto ten nebuvo. Ginklą galėjo pasiimti V.Grybausko bendrininkas.
Mirusio mediko L.Klumbio artimiesiems apmaudu, kad pasikėsinimo sumanytojai iki šiol vaikšto laisvėje nenubausti.
„Būtų labai sveika visuomenei pagaliau sužinoti šio garsaus nusikaltimo užsakovus“, – tvirtino A.Klumbys.
Nors pasikėsinimo į neurochirurgą byla mirus V.Grybauskui buvo nutraukta, VSD Antiteroristinės valdybos vyrai ja toliau domėjosi.
„Nusikaltimo raktas gali būti mediko kape. Jeigu ant kulkos liko pistoleto žymių, jas būtų galima sulyginti su vėliau pas kai kuriuos veikėjus rastais ginklais. Galbūt tada ir paaiškėtų, kas iš tiesų dirigavo pasikėsinimui į garsųjį neurochirurgą?“ – svarstė tuometis tos valdybos pareigūnas.
Išlindo per Garliavos įvykius
Naujai suburto skyriaus pareigūnai aktyviai domėjosi ir tilto per Bražuolės upelį susprogdinimu bei buvusio savanorio J.Abromavičiaus nužudymu.
1997 metų sausį kaunietis J.Abromavičius buvo susprogdintas, kai vyko parvežti savo sūnaus iš treniruotės. Su tėvu kartu dažnai važiuodavo ir duktė, tik tą vakarą ji liko namuose.
Nusikaltimą rezgę asmenys puikiai žinojo apie vaikus, tačiau jiems tai nebuvo kliūtis po mašina įtaisyti sprogmenį.
Nusikaltimo vykdytoju buvo pripažintas tas pats V.Grybauskas, kuris vėliau mirė. Prieš kitą prieštaringą veikėją – buvusį Krašto apsaugos ministerijos darbuotoją Joną Zajančkauską – tyrimas buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai kaltės įrodymų.
Šis asmuo buvo apklaustas ir kitose bylose – pasikėsinimo į mediką L.Klumbį bei kauniečio Juozo Poderio namo susprogdinimo.
J.Zajančkauskas vėl ėmė aktyviai reikštis per Garliavos įvykius ir po partijos „Drąsos kelias“ sparnu 2012 metais bandė patekti į šios kadencijos Seimą.
Galbūt jį padrąsino buvusio bičiulio, taip pat apklausto J.Abromavičiaus nužudymo byloje, buvusio savanorio Algirdo Petrusevičiaus pavyzdys?
Šis veikėjas buvo patekęs į Seimą ir prisišliejęs prie Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos, netgi buvo tapęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariu.
Tačiau politinę kauniečio karjerą apkartino VSD pareigūnai. Jie 2006 metais sustabdė A.Petrusevičiaus automobilį ir jame rado nelegaliai laikomų šaunamųjų ginklų su garso slopintuvais. Buvo atlikta krata ir jo namuose, ten pareigūnų laimikis dar pasipildė.
A.Petrusevičius buvo pripažintas kaltu dėl neteisėto disponavimo ir prekybos šaunamaisiais ginklais, bet už grotų jam neteko ilgai pabūti – paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausmė sutrumpinta iki 5 mėnesių.
Antrąją dalį tyrimo, kodėl buvo sunaikinta Antiteroristinė valdyba, skaitykite tęsinyje.
