Paskui benamis galėjo apsipirkti prekybos centre. Matome, kaip jau pralinksmėjęs žmogus kalba į kamerą: „Iš tikrųjų nepasiduokite kaip mes kad pasiduodame“. Paskui jie aplanko Kalėdų eglutę prie Kauno Rotušės. Tada verslininkas veda benamį į dušą, juokais klausdamas, ar jam nereikėtų mergos.
289 tūkstančiai peržiūrų „Facebook“ socialiniame tinkle. 11 000 žmonių, kuriems vaizdo įrašas patinka – tai didžiulis populiarumas. Tačiau „nuprausti bomžą“ sumanęs kaunietis verslininkas Kęstutis Fedirka tvirtina – jam rūpėjo ne pasireklamuoti, o pažadinti žmonių sąmonę.
– Kaip supratau iš vaizdo įrašo, jūsų tikslas buvo ne tik nuprausti benamį, bet dar jam dar ir duoti patarimą. Ką norėjote jam pasakyti?
– Tikslo nebuvo jokio. Aš tiesiog veikiau. Viskas vyko ekspromtu. Važiavau, pamačiau jį sėdintį, prisiminiau pernai metų tą reikalą.
– Pernai jūs surengėte vakarėlį benamiams.
– Koks ten vakarėlis. Aš tiesiog prieš metus dalinau gerą degtinę ir raudonuosius ikrus. Pernai metų tikslas buvo sukrėsti visuomenę. Maniau, kad visuomenė tikrai bus sukrėsta, matydama tai, ką gauna benamis. Čia tiek visko gali sugroti, kiek danguj žvaigždžių. Norėjau tiesiog supurtyt visuomenę, sukelti ažiotažą.
– O gal tikrai siekėte pasidaryti sau reklamą?
– Čia yra labai subtilus dalykas. Aš galiu sakyt „Ne“, bet truputį turbūt norėjau. Nekišau savęs į ekraną, bet tai labai subtilu, norėjai ar nenorėjai pasirodyt geras.
Kai dabar atsisuku atgal, tai jau galiu pasakyt – gal kažkiek ir norėjau pasirodyt. Bet ne užakcentuoti tai kaip save. Norėjau užakcentuoti pačią istoriją.
– Šiemet mąstėte skirtingai?
– Taip, juk žmonės keičiasi, požiūriai keičiasi. Pernai buvo įvairių nuomonių, daugiau buvo tokių, kurie palaiko. Tačiau dabar man tai iš tikrųjų kaip žaidimas. Aš esu kaip stebėtojas. Veikiau ekspromtu, pagal savo tos dienos būseną. Pamačiau jį sėdint ant suoliuko. Sugalvojau tiesiog padaryt judesį.
– Jau turėjote pasiruošęs kamerą?
– Ne, neturėjau. Priėjau prie jo. Pasistačiau Kauno centre mašiną, netoli fontano. Reikėjo perbėgt judrią gatvę. Perbėgau, priėjau, sakau: „Sveikas, kaip sekasi“. Jis žiūri tokiom akim. Sakau: „Tai kur gyveni?“ Atsakė: „Niekur negyvenu“. Sakau: „Tai gerai, šeštą valandą ateik, važiuosim į parduotuvę, pafilmuosim. Padarysiu tau tokią nedidelę Kalėdų dovanėlę“.
Jis man pasirodė toks tiesmukkas, neįdomus. Dar šiek tiek rūpinausi, koks bus rezultatas – atėjo mintis, kad publikai jis gal nepatiks. O paskui pagalvojau, kad jis vis tiek žmogus. Visi esame iš to pačio padaryti. Visi visi.
Per tris valandas greitai viską suorganizavau. Pasiėmiau kamerą. Šįkart nefilmavau slapta – pernai buvo filmuota slapta. Dabar filmavau tiesiai šviesiai. Vėliau paviešinau gal tik penkis procentus informacijos. Šnekėjom daug apie gyvenimą, apie požiūrį, apie tai, kas jis yra, ką jaučia, ką mąsto.
– Iš pradžių dar rinkote iš žmonių pinigus. Surinkote 21 eurą. Kodėl nusprendėte rinkti pinigus, o ne tiesiog paaukoti savuosius?
– Tai irgi sugalvojau ekspromtu. Pernai buvo sakančių, kad čia turtuolis dalina. Tai žmonių komentaruose skambėjo lyg pasiteisinimas: „Va, jeigu aš irgi turėčiau pinigų, aš irgi padaryčiau tokią akciją“. Visi negatyviai komentuojantys pateisindavo save, kad neturi tiek pinigų.
Todėl dabar iš tikrųjų parodžiau, kaip galima neturint pinigų tą padaryt. Čia kalba eina nebūtinai apie benamį. Parodžiau, kaip galima padaryt judesį. Kaip pradėt savo verslą, bet ką, ko nori. Pinigų verslui nėra? Pasiskolink, bankai juk yra.
– Ko trūksta žmonėms, kad jie nepadaro to judesio? Pasitikėjimo?
– Čia yra labai gilus klausimus. Ko trūksta? Švaros aplinkui, švaros savyje. Svarbiausia – ne tik sužinot, perskaityt, bet ir pradėt daryt.
Štai žmogui vienodai svarbi ir ranka, ir koja, neįmanoma pasakyt, kas svarbiau. Žmogus lygiai taip pat turi rūpintis ir fiziniais, ir dvasiniais dalykais.
– Skaičiau, kad anksčiau jums rūpėjo brangūs automobiliai, radijo bangomis valdomų lėktuvų modeliukai. Kas dabar pasikeitė?
– Jūs labai mažai perskaitėte. Niekas nežino, kiek nukritęs buvau. Esu daug daręs: ką sugalvoju, tą ir padarau. Bet niekas iš pažįstamų nepamato to, ko nepadarau. To, kas nepasisekdavo, jie dažnai nepamatydavo, atkreipdavo dėmesį tik į pasisekusius dalykus.
Tai išeina tokia hipnozė. Kaip jūs dabar straipsnį rašysit, tai irgi bus tokia hipnozė – kai žmogus skaitys, tuo metu jis nepamatys, kas aplink vyksta.
Buvau kartais laimingas, kartais – nelaimingas. Tačiau iš dabarties taško atsisukęs matau, kad gyvenau iliuzijoje. O dabartinį tašką gal vėliau irgi pamatysiu kaip iliuziją.
– Kai rinkote pinigus, žmonės šiltai jus priėmė?
– Klipe parodžiau tik tuos, kurie šiltai priėmė. O neparodžiau dar triskart tiek žmonių, kurie atsisakė. Arba dėl to, kad neturėjo, arba dėl to, kad aš kažką ne taip pasakiau. Arba dėl to, kad kažkaip ne taip pasirodžiau. Ir aš nesmerkiu jų.
– Jūs rinkotės tuos žmones, kurie jums atrodė turintys daugiau pinigų?
– Ne. Akropolyje buvau, mačiau, ten visi tvarkingai pasipuošę. Ten tokių vargšų nelabai ir yra. Bent jau ateina žmonės taip apsirengę, kad nepasakysi, ar jis vargšas. Negaliu juk žinot, gal jis ten ateina su šventiniais rūbais.
Ėjau iš eilės. Kalbinau tuos, kurie atrodė šiek tiek nuobodžiaujantys. Rūkančius, sėdinčius, plepančius. Pasivaikščiojau apie dešimt minučių, surinkau 21 eurą. Paskaičiavau, kad taip per dieną galima surinkti tūkstantį eurų – žinoma, jeigu visas aštuonias darbo valandas taip sektųsi.
– Kai antrą kartą susitikote su benamiu, kokia buvo jo reakcija? Gal jis nelabai tikėjosi, kad atvažiuosit?
– Aš pats nelabai tikėjau, kad jis ateis. Jau sėdėjau su tais pinigais. Šeštą valandą susitariau susitikti. Išlipęs iš automobilio vaikščiojau ir galvojau, kad jis neišdrįs ateiti. Paskui pamačiau – atėjo.
Pasakiau, kad jo paklausinėsiu. Jis atsakinėjo visiškai ekspromtu, nieko nebuvo pasiruošęs.
Nenoriu įvardint, ar tai geras žmogus, ar blogas. Žmonės patys turi įsivardint, kas jis toks yra, ar jam reikia padėt, ar ne. Pagal savo pasaulio supratimą kiekvienas žmogus ir įvardina sau tą istoriją. Aš tik parodžiau tašką, o į kurią pusę pažiūrėsi į tą tašką, tai čia jau žmonių reikalas.
– Jūs aiškinote tam žmogui, kad jis galėtų turėti pinigų, jei pakeistų savo mąstymą.
– Aš jam sakiau: „Pagalvok, prie ko privedė tavo protas“. Tai ir klipe įgarsinta. Tas protas, kuriuo tikėjai, tas, kurio klausai, vadovaujiesi.
– Tvirtinate, kad problemos kyla ne iš išorinio pasaulio, bet iš proto?
– Net ir mokslininkai yra tai įrodę. Kas yra protas? Tai smegenų pilkosios ląstelės sugeneruoja tam tikrus algoritmus iš viso esame gyvenimo, norų ir troškimų. Visa informacija patenka į pasąmonę, o protas parinkinėja tam tikrus algoritmus.
Bet dar yra ir intelektas – kai turi žinių, kai nori eiti į laimę, meilę, bet stovi parduotuvėj ir perki cigaretes. Matai užrašą „Rūkymas žudo“, bet vis tiek perki. Kurio žmogaus intelektas aukštesnis – ar to, kuris baigęs aukštąjį, bet nesugeba perskaityt, kad rūkymas žudo, ar to, kuris nebaigęs mokyklos, bet tai žino ir neperka cigarečių? Čia kalbu ne apie IQ – intelekto koeficientą, o apie kitokį intelektą.
– Pats kada nors rūkėte?
– Taip. Aš žudžiau save, kaip tik įmanoma.
– Tai kas nutiko, kad mąstymas pasikeitė?
– Mąstymas nuolat keičiasi, kol mes čia sėdime, jau mąstymas keičiasi. Protas yra apibrėžęs ribą, kurioje tu gyveni. Jei išeini už tos ribos, jis siunčia signalą: „Pavojus, pavojus“. Labai griežtai atrenka protas, kur kažką leist, o kur tą ribą praplėst.
Jeigu pasakai „Netikiu“, pats sau nuosprendį pasirašai. Pavyzdžiui, jūs su akiniais vaikščiojate. Ar žinote, kad per tris dienas galite pradėti matyti be akinių? Pasakykit „Netikiu“ ir jau save pasmerksit.
– Galbūt gyvenime yra ir svarbesnių dalykų negu atsikratyti akinių.
– Tai yra įrodymas, kad jūs nenorit matyt kažko gyvenime. Jūsų siela laisva, nori skrist, ji nenori matyt to, kas vyksta šiame gyvenime. Šis gyvenimas yra kaip apmokymų poligonas. Ir šitos neteisybės jūs nenorite matyt.
– Ir jeigu mano mąstymas pasikeistų, tai galėčiau nusiimti akinius?
– Taip. Čia yra jūsų valia. Čia yra vien psichologinis dalykas. Norėtumėte – galėtumėte matyti taip, kaip aš matau.
– Anksčiau ir jūs nešiojote akinius?
– Ne, aš visada gyvenimą norėjau matyt.
– Grįžkime prie benamio istorijos. Klausėte jo, kaip jis jaučiasi sėdėdamas prabangiame jūsų automobilyje.
– Jis žiūrėjo į šitą automobilį kaip į dievybę – dėl to, kad šito automobilio sąmonė yra aukštesnė negu jo. Daiktai evoliucionuoja, nes jie irgi turi savo sąmonę. Prisiminkite, kokie buvo automobiliai prieš šimtą metų, o kaip jie dabar atrodo. Prisiminkite, kaip atrodė kėdė prieš šimtą metų, o kaip ji dabar atrodo.
Daiktai tobulėja, nes jie savęs nenuodija, nežudo, neapgaudinėja, nemeluoja. O žmonės būna ir kyla ir krenta – dėl to, kad žudo, nuodija, pavydi, liūdi. Kančią patys susikuria.
Jeigu sąmonės lygis pakils skaitant tam tikrą informaciją ir darant tam tikrus darbus, tau tas automobilis ims atrodyti paprasčiausias metalo laužas.
– Tai ką patartumėte žmogui, kuris netiki galintis turėti daugiau pinigų? Nuo ko pradėti?
– Nieko nepatarčiau. Patys turi žiūrėti savęs – ar jam patinka gyvenimas, ar nepatinka. Prie ko privedė toks gyvenimas, ar jis laimingas, ar nelaimingas.
Laimingas šiame pasaulyje yra tas žmogus, kuris neturi materialių troškimų. Jis žino – jei eis teisingu keliu, viską gaus savaime. Žinoma, čia nepakanka norėti, reikia ir daryti. Daugelis savo laimę sieja su prisirišimais – daiktais, pinigais, automobiliais, įpročiais, pripažinimu visuomenėje ar draugų rate. Jei tai iš jų atimtume, taptų nelaimingi. Žiūrint amžinos sielos akimis, ta laimė nėra tikra, nes ji laikina.
Kas laimingesnis, tas ir protingesnis. Neseniai Indijoj buvau, mačiau tokių žmonių, kurie laimingi gyvena tokiose „butkėse“. Laimingi, šypsosi.
Jeigu pastatyčiau šalia turtingą Lietuvos verslininką, aš akivaizdžiai matyčiau, kad laimingesnis būtent indas. Tai kas protingesnis? Tas indas protingesnis už verslininką. Benamis gali būti laimingesnis už turtuolį.
