Europos valstybių lyderiai sutelkė jėgas kovai su terorizmu, o itin skaudaus teroristų smūgio sulaukę prancūzai pareiškė, kad jie ir toliau gers kavą sostinės restoranų terasose ir nesileis įbauginami.
Šių metų gegužę darbą Lietuvoje pradėjęs Prancūzijos ambasadorius Philippe'as Jeantaud teigė, kad po šių tragiškų įvykių liūdesį ir gedulą keičia susitelkimas ir ryžtas kurti gyvenimą tokį, kokio norime.
– Koks pirmas įspūdis atvykus į Lietuvą? Ko tikėjotės ir kaip jus pasitiko mūsų šalis?
– Labai geras. Neturėjau jokių lūkesčių, nes niekada anksčiau neteko čia lankytis, tad iš karto pasijutau labai gerai. Lietuvoje buvau sutiktas iš tiesų gerai.
– Ar vykdamas į Lietuvą turėjote ir sąrašą darbų, kuriuos privalote čia nuveikti?
– Taip. Lietuva ir Prancūzija yra sąjungininkės ir bičiulės, priklausančios tai pačiai Europos Sąjungos šeimai bei NATO. Šiemet jos abi taip yra Jungtinės saugumo tarybos narės, tad bendradarbiavimas vyksta visose srityse – politikos, ekonomikos, kultūros. Stengiamės užmegzti kuo glaudesnius ryšius per įvairias studijų mainų programas ir turizmo plėtrą. Mano darbas čia – kurti santykius, megzti ryšius.
– Lietuvius dažnai apibūdina kaip šaltus, gana uždarus žmones, o prancūzų charakteris yra šiek tiek kitoks – ar jau pastebėjote šiuos skirtumus?
– Ne, to pajusti neteko. Vos atvykęs į Lietuvą pajutau tam tikrą bendrystę su čia gyvenančiais lietuviais. Mane tai labai nustebino. Mus sieja bendros vertybės ir bendra laikysena tam tikrų dalykų atžvilgiu. Vienas tokių – gebėjimas nepasiduoti, atsilaikyti, kad ir kokios būtų sąlygos.
Labai domiuosi Lietuvos istorija. Esate tauta, kuri turi didingą ir išskirtinę praeitį. Ši istorija mums liudija apie tautos gebėjimą išlikti ir apginti savo vertybes. Lietuvos istorija intriguoja, kelia susižavėjimą ir skatina gilią simpatiją. Nors geografiškai priklausome skirtingiems Europos pakraščiams, tačiau mes randame mus suartinančių sąsajų.
Pirmiausia, kas ateina į galvą, tai mus vienijančios atkaklumo, gebėjimo nepasiduoti vertybės. Kalbu apie atvejus, kai tauta, būdama išorės priešo akivaizdoje, geba susitelkti. Mane, kaip prancūzą, tai giliai jaudina. Tautos gebėjimas būti atkakliai ir atsilaikyti pavojų akivaizdoje yra tos vertybės, kurios sieja Lietuvą ir Prancūziją.
– Praėjus daugiau kaip trims savaitėms po teroro aktų Paryžiuje, kokia situacija šiandien?
– Prancūzai yra susitelkę ir ryžtingi. Vaizdai, kurie lapkričio 14-ąją mus palietė labiausiai, buvo užuojautos, susivienijimo, bendro gedulo išgyvenimo emocijos. Tai matėme ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje. Juk tiek daug pastatų nušvito Prancūzijos vėliavos spalvomis. Dabar mes perėjome į kitą etapą, kai galime stebėti visuomenės susivienijimą, susitelkimą ir tam tikrą ryžtingumą bei apsisprendimą atremti grėsmes ir drauge nekeisti savo gyvenimo būdo.
– Ar po šių įvykių jums teko keliauti į Prancūziją?
– Ne, po šių įvykių lankytis Prancūzijoje neteko. Paskutinį kartą Prancūzijoje buvau lapkričio 12-ąją.
– Kaip ambasados darbuotojai išgyveno šį laikotarpį, galbūt atsirado norinčių kuo greičiau vykti į Prancūziją?
– Pirmoji reakcija buvo noras kuo greičiau susisiekti su savo artimaisiais. Laimei, nė vieno iš ambasados darbuotojų artimieji ar bičiuliai nebuvo nužudyti ar sužeisti per teroristų išpuolius Paryžiuje. Paryžiuje iš karto po šių tragiškų įvykių buvo įkurtas krizių centras, kur žmonės galėjo kreiptis pagalbos ar tiesiog informacijos. Šio centro veikla buvo labai prasminga ir gerai koordinuojama.
– Šis klausimas jums ne kaip diplomatui, bet kaip Prancūzijos piliečiui: kodėl šalis, kuri buvo tokia svetinga kitataučiams, pati tapo taikiniu?
– Todėl, kad mes su jais kovojame. Ši kova vyksta jau ilgą laiką Irake. Nuo rugsėjo mėnesio pradžios vyksta kariniai antskrydžiai Sirijoje. Mes kariaujame. Tai karas.
– Po įvykių Paryžiuje ne kartą nuskambėjo mintis, kad Europa pasikeitė ir niekada jau nebus tokia pat, kaip buvo. Ar mūsų mąstymas pasikeitė negrįžtamai?
– Nežinau, ar iš tiesų šie pokyčiai negrįžtami, bet vienas dalykas tikrai buvo beprecedentis – ginkluota karinė operacija vykdyta pačioje Prancūzijos širdyje. Taip pat ES atsakas po šių išpuolių buvo išskirtinis. Visi 28 ES šalių gynybos ministrai vieningai pritarė Prancūzijos prašymui dėl pagalbos karinėmis misijomis. Po šių išpuolių situacija buvo įvardinta kaip ginkluota agresija.
Lapkričio 20 dieną Jungtinių Tautų saugumo taryba priėmė rezoliuciją, kurioje sakoma, kad dabar galime imtis visų priemonių kovodami su „Daesh“.
– Kaip manote, ar greitas ir tvirtas atsakas leis užkirsti kelią panašiems įvykiams?
– „Daesh“ egzistuoja jau kurį laiką ir užima gana didelę teritoriją bei turi nemažus išteklius, kurie leidžia finansuoti gana didelę kariuomenę, sudarytą iš dešimčių tūkstančių šimto įvairių tautybių karių. Šiandien mūsų tikslas duoti kuo tvirtesnį atsaką šiai organizacijai. Juk ši organizacija turi savo sprendimų priėmimo centrus, vietas, kur kariuomenė treniruojama, bei energetinę infrastruktūrą. Tad ir mūsų reakcija turi būti adekvati.
– Neseniai buvote susitikęs su krašto apsaugos ministru Juozu Oleku. Kokius klausimus aptarėte?
– Aptarėme karinius klausimus. Kalbėjomės apie ES sutarčių 42 straipsnio, 7 punkto įsigalėjimą. Jame numatoma, kad jei valstybė narė patiria karinę agresiją savo teritorijoje, kitos valstybės narės, vadovaudamosi Jungtinių Tautų chartijos 51 straipsniu, yra įpareigotos jai teikti visokeriopą įmanomą pagalbą ir paramą.
Kalbėjomės apie tai, kaip konkrečiai toks bendradarbiavimas tarp Lietuvos ir Prancūzijos galėtų vykti.
– Ar buvo aptarti konkretūs planai, pavyzdžiui, 40 karių siuntimas į Malį?
– Dėl karių į Malį siuntimo dar turi balsuoti Seimas, bet tai labai svarbus žingsnis. Tai suteiks galimybę Prancūzijai tam tikrą karių skaičių iš centrinės Afrikos perkelti į Paryžių. Kol kas analizuojame būdus ir galimybes Lietuvai prisidėti prie pagalbos Prancūzijai.
– Ar 40 karių siuntimas į Malį Prancūzijai būtų svari parama ar daugiau simbolinis gestas?
– Kalbame apie i realią pagalbą, nes Prancūzija šiuo metu aktyviai išnaudoja visas turimas karines pajėgas. Turime 32 tūkst. karių, tad bet kokia pagalba mums yra svarbi.
– Stebėdami įvykius Prancūzijoje lietuviai pradėjo nerimauti dėl į šalį atvyksiančių pabėgėlių. Ar šis klausimas taip pat kelia tam tikrą įtampą jūsų šalies visuomenėje?
– Visose šalyse yra tokių partijų, kurios naudosis šia situacija ir kurstys visuomenėje baimę, sies dalykus, tarp kurių nebūtinai yra sąsajų. Juk pabėgėliai patys bėga nuo „Daesh“, jie nėra „Daesh“. Juk žmonės, kurie bėgo nuo komunizmo, nebuvo komunistai, o tie, kurie bėgo nuo nacizmo, nebuvo nacistai.
– Paryžius yra vienas labiausiai keliautojų pamėgtų miestų. Ar lapkričio įvykiai turės įtakos turizmui?
– Tikiuosi, kad ne. Daugybė žmonių trokšta pabūti Paryžiuje ypač per metų pabaigos šventes – norima apsilankyti teatruose, apsipirkti, pasimėgauti prancūziška virtuve. Prancūzijoje esama atkaklumo ir nepasidavimo dvasios bei nusiteikimo gyventi taip, kaip iki šių įvykių.
– Ką pasakytumėte lietuviams, kurie norėtų keliauti į Paryžių, bet šiek tiek dvejoja?
– Nebijokite. Linksminkitės. Gyvenkite taip, kaip turite ir norite gyventi, būkite tie, kas esate. Būkite europiečiai. Tarp 130-ties teroristų aukų buvo buvo 24 tautybių asmenys. Tai palietė ne tik prancūzus, tokiu būdu norima mesti iššūkį atviroms visuomenėms. Turime gyventi toliau.
