Šiandien, tik po keturių mėnesių Suomijoje, mano atlyginimas po mokesčių 4500 eurų ir žmonių pagarba. Mano vyras, IT specialistas, gauna 3500 eurų ir dirba stambioms pasaulinėms įmonėms. Grįžti namo? Į ką, į kur?“.
Ne, šis komentaras nėra eilinė rauda tema „Geriausi mus palieka“. Nors, taip, tiesa, palieka. Europos Komisija skelbia, kad neprabėgs nė pusė amžiaus ir mūsų Tėvynėje vietoj dabartinių beveik 3 milijonų nebeliks nė 2 milijonų gyventojų. Esą Lietuva nukraujuos labiausiai visoje Europos Sąjungoje.
Ekonomistai valdžią ragina ruoštis juodam scenarijui, galvoti, kas išlaikys pensininkus ir kitus nedirbančius asmenis. Emigracija, žemas gimstamumas, trumpa gyvenimo trukmė, žemi atlyginimai ir nežabotas bei nežabojamas švogerizmas.
Visos Lietuvos vyriausybės, taip pat ir šiandieninė koalicija, nesugebėjo ir nesugeba imtis rimtų emigraciją stabdančių priemonių. Faktas kaip blynas: kasdien iš Lietuvos emigruoja pilnas lėktuvas, o per metus šalis netenka vieno vidutinio rajono t.y. 38 000 žmonių. Tarp jų ir išsilavinęs jaunimas.
Bet šis komentaras, kaip ir sakiau, ne apie tai. Abejomis pirmosiomis komentaro pastraipomis kalbu apie etinių vertybių nepripažįstančią kaikarinę buhalteriją kaip vertybinės politikos pakaitalą. Tai būsena, kai verslas ir politikai suveda piliečių santykius vien tik į konkrečią materialią naudą.
Tuo iškeičiant demokratinius principus į beprincipinių koalicijų gėdingus susitarimus, toleruojant Lietuvai gėdą darančius partijų bendražygius. Kaip tik tokiais atvejais partijų etikos komisijos nesugeba atlikti savo partijų kontrolės funkcijų, nes skaičiuojama materiali nauda, asmeninis interesas. Taip pamirštama, kad žmogaus teisingumo jausmas yra neatsiejama nuo žmogaus prigimties. Tyčiotis iš piliečio galima iki tam tikros ribos. Kai ji peržengiama toleruojant ir tuo skatinant švogerizmą, žmonės balsuoja kojomis iš Lietuvos.
Teorija? Tuojau paversiu praktika. Stokholme sutikau Švedijos lietuvių jaunimo bendruomenės organizuotame vakarėlyje tikra šio žodžio prasme auksinį lietuvių jaunimą. Išsilavinę, besilavinantys, kai kurie sunkaus darbo ir proto dėka vartantys milijonus.
Kai kurie, viena graži šeima, tik per ketverius metus už sąžiningai uždirbtus pinigus ir banko paskolą, nusipirko butą. Keturi metai? Švedijoje? Šeima iš keturių žmonių? Tai pati tikriausia misija neįmanoma. Tam jaunimui reikia paminklus statyti ir Švedijoje, ir Lietuvoje. Lietuvoje kaip kaltinimą ir perspėjantį pirštą savanaudiškumui, trumparegiškumui aukščiausiose valdžios ešelonuose, o Švedijoje už gebėjimą įgyvendinti savo svajonę gyventi civilizuotoje visuomenėje. Gyventi nepažeidžiant savigarbos, nesusipykus su sąžine. Toje visuomenėje, kur neegzistuoja baimė prarasti darbą dėl lojalumo vietos karaliukui ar interesų grupei stokos, kasdieną sukandus dantis sudarinėjant sandėrį su savo sąžinę.
Štai, ką apie tai mano kadaise aukštas pareigas švietimo sistemoje užėmęs asmuo viename Lietuvos regione, bet, galiausiai, spjovęs į švogerizmo rojų, išbildėjusi iš Lietuvos: „Bet koks partijos pasikeitimas valdžioje verčia žmogų keliaklupsčiauti ir išduoti savo esminius principus. Tai Lietuvos švietimo sistemoje yra tikrai labai gaju, nes politikai labai daug savo interesų tenkina būtent šios sistemos pagalba.
Taip pat labai prasta mokinio krepšelio sistema, kuri švietimo sistemą verčia komercijos objektu be principų, žmogiškumo ir aiškių nuostatų, kas yra ugdymas, nes daug kas pradeda manyti, kad jų funkcija yra tik žinių perteikimas, o ne auklėjimas, žmogaus, kaip asmenybės formavimas. Man vertybės man svarbiau už pinigus, todėl šeima yra pirmoje vietoje, vėliau tinkamai atliekamos pareigos. Kol kas man gaila kolegų kurie dirbą toliau tą darbą.
Jie yra pasimetę ir labai nesaugūs, tai ypač jautri tema, tik žinoma daug kas bijo kalbėti, mat baimių dabar yra net daugiau nei kažkada buvo. Nenoriu, kad minėtumėte mano vardą bei buvusias pareigas. Bijau, kad mano kolegos likę Lietuvoje nukentės (vėl tos baimės), ypač po dabartinės valdžios pasikeitimo prasidės raganų medžioklė, kas ir taip vyksta. Širvintų rajone per tokį trumpą laiką pasikeitė, jei neklystu, keturi švietimo vadovai. Šiuo metu, kiek žinau, padėtis tragiška. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu.
Tikri sovietiniai metodai, tik į Sibirą dar neveža. Manau, tokia tendencija yra ir kitose vietovėse, kas labai liūdina, nes vertinama ne žmogaus kompetencija, o lojalumas. Likę žmonės tikrai labai baikštūs. Tai regioninė problema, žmonės bijo netekti darbo.“
Širvintų rajono laikraštis „Krašto naujienos“ patvirtina šio išvykusio svetur pastebėjimus. Skaitytojo laiško pavadinimas iškalbingas: „Mano kolegės nervinasi, nemiega naktimis, serga ir pergyvena. Ir negerbia Jūsų, mere, negerbia. Bet bijo“.
Viešosios politikos menas yra pastoviai siekti balanso tarp ekonominių bei vertybinių visuomenės poreikių patenkinimo. Neneigiant tvarios ekonomikos svarbos, švogerizmas tą balansą griauna ypač, kai ekonominės paskatos, palyginus su mūsų turtingomis kaimynėmis, nesugeba konkuruoti.
Anot ekonomikos ekspertų, nepakanka vien 25 eurais diidinti MMA. Pirmiausia reikia investicijų į didesnę pridėtinę vertę kuriančias technologijas ir aukštesnės kvalifikacijos darbo vietas steigiantį verslą. Tik čia irgi susiduriama su problemomis – nelanksti švietimo sistema neįstengia parengti reikiamo skaičiaus kvalifikuotų specialistų. „Emigracijos pristabdymas – didžiulis iššūkis. Vienas veiksmingų receptų būtų algų didinimas. Kitąmet jos turėtų kilti apie 5 proc., bet, atsižvelgiant į Lietuvą ir Vakarų šalis skiriančią uždarbio prarają, toks augimas yra menkas“.
Bet tai tipiška ekonomistų nuomonė. Tokia jų užduotis. Ją karūnuoja Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis savo manifestu „Nesirinkite studijų pagal skambius pavadinimus“.
Jis teigia, esą jaunimas renkasi studijas atsižvelgdami ne į rinkos diktuojamus poreikius, o į tai, kas šiuo metu madinga – politologija, verslo vadyba, teisė, komunikacija, rinkodara ir panašiai. R.Dargiui pikta, kad universitetai ruošia, anot jo, niekam nereikalingus politologus, žurnalistus, teisininkus, filosofus. Vyriausybė? Seimas?
Jie, matyt, R.Dargio manifestui pritaria. Mat laisvieji humanitariniai mokslai neįmanomi be akistatos su etika ir morale. Parafrazuojant Bibliją: „Kaip ir kasdieniniame gyvenime, taip ir politikoje.“ . Laisvi nuo buhalterinio mąstymo piliečiai yra nevaldomi, sunkiai kontroliuojami, todėl geriau tegul „valina“ į užsienius, ar teisingai suprantu?
Švogerizmo persunktoje lietuviškoje terpėje laisvamaniai kelia grėsmę, todėl mažinkime jiems prielaidas daugintis? Vyriausybė atsižvelgė į verslo pageidavimus ir realiai perorientuoja aukštąjį mokslą nuo socialinių į tiksliuosius.
Jis turi ko džiaugtis –LAMA BPO bendrojo priėmimo duomenimis stojančių pagal pirmą prioritetą į socialinius mokslus 2013 metais buvo 43,48 proc., šiemet – 37,91 proc. nuo visų stojančių (į humanitarinius – atitinkamai 9,19 proc. ir 8,85 proc.). Kai visuomenės politiniai atstovai pakimba ant verslo interesų, kaikarizmas garantuotas.
Tai reiškia ne ką kitą, kaip vos ne beviltišką kovą prieš visuomenę persunktą švogerizmą. Todėl ir matome prezidentūrą, Seimą, vyriausybę, savivaldybes krečiančius skandalus. Vidinės partijų ir politikų atgrasios primityvios intrigos, galiausiai, verčia geriausią jaunimą, geriausius būsimus verslininkus, mokslininkus, palikti Tėvynę.
Jeigu kišenėje pūsto vėjai ir dar tau prispjaudoma į dušią, kas belieka? Ogi nubausti Tėvynę ją paliekant ir padovanojant save visuomenėms, kuriose bent nereikia maivytis prieš politikus ar švogeriškai implantuotus biurokratus.
Ar tikrai nulinė tolerancija švogerizmui, tokiai mažai šaliai kaip Lietuva, yra per sunki našta?
