Pasaulinė civilizuotų šalių švietimo praktika bendrojo lavinimo tautinės mažumo mokyklą leidžia traktuoti greičiau kaip retą išimtį nei taisyklę. Lietuvoje tokia išimtis yra išplėtota iki kraštutinės ribos arba net įžengiant į užribį, o ypatingą skambesį mokymas tautinės mažumos kalba įgyja dėl to, kad Lietuvos tautinės mažumos yra didžiųjų mūsų šalies kaimynių tautinio kamieno atšakos, dėl ko labai susipainioja pilietinės, tautinės ir politinės identifikacijos procesai.
Norėtųsi tikėti, kad svarbiausioji mūsų šalies žmonių tapatybės sąlyga yra pilietybė, bet gyvenimas parodė, kad, nepaisant dedamų pastangų, tautinių mažumų mokyklų bendruomenės kartkartėmis yra įtraukiamos į informacinius karus, o būna net taip, kad moksleiviai atostogų metu yra siunčiami į Rusijos sukarintas stovyklas.
G.Grinos pareiškimas šiame kontekste yra provokacija pačia geriausia to žodžio prasme, atkreipianti dėmesį į tai, kad tautinių mažumų mokyklų gausa nėra joks pažangos rodiklis, o tik mūsų taikstymosi su neišvengiama būtinybe vargana padėtis, kelianti mažai šaliai daug integracijos problemų. Tam pačiam G.Grinai kaip niekam kitam yra akivaizdu, kad visuotinis mokymas valstybine kalba dėl nusistovėjusių tradicijų Lietuvoje neįmanomas, tačiau visados yra prasminga apibrėžti idealias proceso sąlygas jau vien dėl to, kad dar geriau išryškėtų kasdieninės tikrovės nelygumai.
Iš tiesų dėmesį prikaustė net ne G.Grinos pareiškimas, kai pasikeitus statusui žmogus įgyja teisę išsakyti savo privačias, net labai drastiškas įžvalgas, o kilęs masinis ažiotažas, išsiliejusios aistros, vis dar pakurstomos viešosios erdvės kokečių dėl tokio pareiškimo fakto ir turinio.
Čia savo nuomonę išsakė ir garsiausias Lietuvos viešasis intelektualas, drauge negailestingas nustipusių liūtų spardytojas Leonidas (vardas Leonidas verčiant į lietuvių kalbą reiškia – liūtų nugalėtojas). Žinoma, gali būti skirtingos retorikos taktikos, bet įtikinėti, kad G.Grina dabar, pakalbėjęs neįtinkamu viešiesiems intelektualams tonu, tapo Kremliaus trubadūru, yra kažkoks perdėjimas abiem šio skirtingai kirčiuojamo žodžio reikšmėmis.
Kyla baisus įtarimas, kad G.Grina buvo užsipultas net ne dėl savo dabar išlaisvėjusios nuomonės, o dėl atsineštų iš ano gyvenimo „nuodėmių“.
Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, pašaliniam stebėtojui, G.Grina buvo pirmasis VSD direktorius, kuris visomis išgalėmis vengė įsipainioti į politines intrigas, savo veiklą vadovo poste grindė įstatymo raide ir dvasia, neišdavė statutinės tarnybos principų.
Tačiau Lietuvoje tokia įstatymo askezė, kaip atrodo, VSD vadovui yra neleistina prabanga, čia labiau vertinama liokajaus dvasia ir sugebėjimas pasitarnauti aukštųjų asmenų politinės karjeros labui, pasiruošimas tenkinti įtakingųjų įnorius.
Todėl mūsų herojui lieka vien tik raupsuotojo dalia, net ir palikus postą jį visados bus patogu mušti, jeigu tik atsiras tinkamas pagalys.
