Toks klausimas kilo po šią savaitę Lietuvą sudrebinusių buvusio saugumo šefo G.Grinos minčių, kad turėtų būti panaikintos tautinių mažumų mokyklos, nes tai esą „getai“, kuriuose neugdomi valstybės lojalūs piliečiai.
Net aklam akivaizdu, kad toks pareiškimas – puikiausia Kalėdų dovana ne tik iš tautinio konflikto gyvenančiai Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vadovybei, bet ir jos sąjungininkui Kremliui.
Kita vertus, kaip tokio mąstymo žmogus neseniai galėjo vadovauti tokiai institucijai kaip Valstybės saugumo departamentas (VSD)? O gal toks mąstymas VSD – ne išimtis, o norma, diktuojanti ir jo veiklos stilių?
Departamentas paskubėjo tai paneigti, oficialiai paskelbdamas, kad atsiriboja nuo buvusio direktoriaus ir jo pareiškimų.
Tuo metu šalies politinis elitas nuo kairės iki dešinės G.Grinos išpuolį praleido beveik negirdomis. Iš politinių lyderių reagavo Darbo partijos vadovas V.Mazuronis. Jis konstatavo, kad G.Grinos pareiškimai kursto tautinę nesantaiką, ir dėl to kreipėsi į prokuratūrą.
Savaip G.Grinos įpūstą temą šią savaitę papildė kitas „darbietis“ A.Paulauskas, kurio vadovaujamame Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete buvo pristatyta VSD ataskaita apie Lietuvoje veikiantį Rusijos propagandos tinklą ir jo finansinius šaltinius.
Jokių amerikų, kurių nebūtų buvę galima matyti ir plika akimi, slaptosios tarnybos tyrimas neatrado.
Visiems ir taip aišku, kad pagrindinis Kremliaus propagandos Lietuvoje kanalas – valdiškos Rusijos televizijos. Jas gali matyti ir apie 15 proc. lietuviškos auditorijos, kurioje ir vietos lenkai bei rusai.
Be to, VSD tyrėjai nustatė, kad interneto portalais ar laikraščiais, nors ir dosniai finansuojamais iš Rusijos biudžeto, rusiška propaganda pasiekia tiktai kelis procentus mūsų žmonių.
Vadinasi, viena vertus, rusiškos propagandos tinklas Lietuvoje nėra didelis. Kita vertus, ta propaganda neprasimuša į viešosios erdvės avansceną ir pagrindinę žiniasklaidą, kurioje dominuoja antikremlinė, provakarietiška ir proukrainietiška srovė.
Čia galima prisiminti ir įvairias visuomenės nuomonės apklausas, kurios liudija, kad nuo ketvirčio iki trečdalio Lietuvos piliečių (atstovaujančių toli gražu ne vien tautinėms mažumoms) neremia oficialios Vilniaus politikos Maskvos atžvilgiu, laikosi antieuropietiškų ir antivakarietiškų nuostatų.
Pagrindinė to priežastis – dalies žmonių nepasitenkinimas valstybe, jos politika ir savo gyvenimu apskritai. Jis formavosi ilgus metus, o dėl to dažnai prisidėdavo ir pati valstybė.
Taigi kaip su tuo kovoti: mėginti užgniaužti ar uždrausti rusiškos propagandos tinklą, kurti savo „teisingos“ propagandos kanalus ar imtis strategiško ir nuoseklaus dialogo su tautinėmis mažumomis ir prorusiška visuomenės dalimi?
O gal tegu lieka, kaip yra, – juk gyvename demokratinėje šalyje ir ta rusiška propaganda lemiamo poveikio neturi?
Žinoma, nieko nedaryti negalima, tačiau bene vienintelis kelias – dialogas su proautoritarine visuomenės dalimi ir apgalvoti mėginimai ją integruoti, o ne kietieji draudimai, kurie tik į naudą Kremliui.
Beje, tokie patys klausimai kamuoja ir Europą ar bent dalį jos politinio elito, kuris aktyviai tebesirūpina Ukrainoje nesibaigiančia geopolitine krize ir jos padariniais visam pasauliui.
Šie klausimai buvo keliami ir prieš kelias dienas Briuselyje europarlamentaro P.Auštrevičiaus su vakariečiais kolegomis surengtoje konferencijoje. Daugiausia kalbėta apie kitą Rusijos propagandos įrankį, kurio VSD lyg ir nepabrėžė, – apie „trolius“.
Taip vadinami anoniminiai interneto komentatoriai, kurie už Maskvos pinigus rašo komentarus žiniasklaidos straipsniams, – arba šlovina Kremlių, arba keikia Vakarus, arba tiesiog stengiasi viską sujaukti ir pasėti abejones viskuo.
Konferencijos išvados: su „troliais“ geriausia nesivelti į kovą, o dar geriau – juos demaskuoti. Tai padarė tikrus „trolių fabrikus“ Suomijoje ir Rusijoje atradę ir paviešinę tų šalių žurnalistai.
Buvo pripažinta, jog tikrai neverta rautis plaukų ir šaukti, kad Vakarų šalių visuomenes žlugdo Rusijos propaganda, skleidžiama, tarkime, per televiziją „Russia Today“.
Ši propaganda, nors ir finansuojama milžiniškomis lėšomis, kurių vis daugėja, Rusijos režimui nelemia didelių pergalių ir vargu ar lems.
Aišku, naivu būtų tikėtis, kad demokratija pati savaime nugalės diktatūrą. O konkrečių veiksmų fronte Europa, regis, blaškosi ar trypčioja, kaip ir Lietuva.
Pavyzdžiui, Europos Komisijoje buvo įkurtas padalinys, turintis kovoti su rusiška propaganda. Jame nedirba nė dešimt žmonių. Darbuotojų darbo sutartys – vos metai. Jie savo jėgomis, pasitelkę savo ryšius, medžioja rusiškos dezinformacijos pavyzdžius ir juos demaskuoja kassavaitinėse viešose apžvalgose.
Tiesa, politikams, diplomatams ir valdininkams minėtas padalinys siunčia kiek išsamesnę Kremliaus propagandos srautų analizę.
Tai iš esmės visi konkretūs veiksmai ne tik ES, bet ir NATO mastu. Nors Rusijos valdžia net į tai reagavo itin audringai.
Bet reikia pripažinti, kad labiausiai Maskva bijo ne kokio nors tiesioginio ar dar kietesnio atsako į savo kietą propagandą, o Vakarų valstybių, visuomenės ir žiniasklaidos veiksmų, skatinančių pilietiškumą, solidarumą ir integraciją.
Atrodo, kad Vakaruose tai suprantama šiek tiek labiau nei Lietuvoje.
