Kaip įmanoma susigrąžinti dovaną, jei ją gavęs žmogus mirė?
Tokį klausimą Vilniaus apygardos teismui (VAT) pateikė žuvusio bankininko ir finansų analitiko V.Titarenkos našlės Jekaterinos Titarenko advokatai.
Tačiau bankininko tėvas humanitarinių mokslų daktaras 84 metų Vadimas Titarenka siekia įrodyti, kad tos dovanos visai nebuvo.
Po laidotuvių – smūgis
Pensininkas tikina, jog pinigai iš jo sąskaitos buvo pasisavinti neteisėtai, ir siekia juos atgauti.
Teismui jis pateikė prašymą pripažinti negaliojančiu pinigų dovanojimo faktą, apie kurį esą sužinojo visai atsitiktinai, po sūnaus laidotuvių 2009 metų birželio mėnesį.
Grįždamas iš kapinių jis marčios pasiteiravo, kiek kainavo laidotuvės. Išgirdęs, kad 15 tūkstančių litų, pensininkas pasisiūlė sumokėti beveik pusę sumos – 7 tūkstančius litų.
„Tų pinigų jūs jau nebeturite, jie priklauso Alionai“, – šių marčios žodžių V.Titarenka negali pamiršti iki šiol. Aliona – jo anūkė.
Dovana sūnui nustebino
Po šio pokalbio sunerimęs pensininkas nuėjo į DNB (tuomet „DNB Nord“) banką. Pinigus, gautus už Molėtų plente parduotą sodo namą, jis laikė banke, kuriame dirbo sūnus ir marti.
Gavęs sąskaitos išklotinę vilnietis sužinojo, kad 2008 metų balandį jis sūnui esą padovanojo 240 tūkstančių litų, o rugpjūtį – dar beveik 50 tūkstančių litų.
V.Titarenka buvo priblokštas. Nors visus jo banko dokumentus turėjo sūnus, vyras teigė, kad su juo niekada niekas nėra kalbėjęs apie pinigų skolinimą ar dovanojimą.
Vėliau paaiškėjo, kad pinigai į sūnaus sąskaitą buvo pervesti pasinaudojus tėvo elektroninės bankininkystės duomenimis.
Sūnus pinigų neprašė
Į teismą kreipęsis V.Titarenka teigė tokios operacijos niekada neatlikęs, nes nieko neišmano apie elektroninę bankininkystę, be to, 2008 metais net neturėjo kompiuterio.
Teismo jis prašė dovanojimo sutartį pripažinti negaliojančia, o pinigus susigrąžinti iš J.Titarenko.
„Savo valia V.Titarenka pinigų sūnui niekada nedovanojo. Be to, dovanojant tokią sumą, sutartis turėjo būti patvirtinta notaro. To taip pat nebuvo“, – teismui aiškino V.Titarenkos advokatas Vilius Martišius.
V.Titarenka įsitikinęs, kad pasisavinti pinigus iš jo sąskaitos buvo banke dirbusios jo marčios idėja, todėl reikalauja juos grąžinti.
Sutartis – be parašų
V.Titarenka įsitikinęs, kad po sūnaus žūties našle tapusi J.Titarenko ieškojo būdų, kaip pateisinti pinigų dingimą, ir pasiūlė pasirašyti paskolos sutartį.
Dokumente buvo nurodyta, kad V.Titarenka jai neterminuotai paskolino 262,5 tūkstančio litų. Moteris esą žadėjo skolą grąžinti dalimis – po 500 litų kas mėnesį.
Bet V.Titarenka teigė atsisakęs pasirašyti šią sutartį: „Kad atgaučiau tokiomis sumomis sugrąžinamus pinigus, aš būčiau turėjęs gyventi iki 127 metų. O tuomet mano sveikata buvo labai prasta.“
Į banką Norvegijoje dirbti išvykusi J.Titarenko kelerius metus vienišam pensininkui kas mėnesį pervesdavo pinigų, tačiau visą laiką neigė sudariusi tokią sutartį. Dokumente, kuriame išdėstytas paskolos mokėjimo planas, iš tiesų nėra nė vieno parašo.
Marčios parama nutrūko
J.Titarenko tvirtino po vyro laidotuvių iš geros širdies rėmusi vienišą šešurą.
Nuo 2009-ųjų spalio į pensininko sąskaitą kas mėnesį ji pervesdavo po tūkstantį litų, o du kartus pervedė net po 25 tūkstančius litų.
Norvegijoje dirbanti J.Titarenko paskutinį pervedimą atliko 2012 metų gruodį.
V.Titarenka teigė, kad 85 tūkst. litų jam pervedusi marti dar liko skolinga beveik 205 tūkst. litų. „Po sūnaus žūties ji išdrįso apvogti mane – vienišą invalidą“, – teisme emocingai kalbėjo V.Titarenka.
Į VAT jis kreipėsi po to, kai policija ir prokuratūra atsisakė tirti bylą dėl savavališkai pasisavintų jo pinigų. „Tikėtina, kad pinigus į savo sąskaitą persivedė sūnus. Pažymėdamas „tėvo dovana sūnui“, jis tikėjosi šiuos pinigus grąžinti tėvui, tačiau tam sutrukdė mirtis“, – teigiama prokuratūros sprendime nutraukti ikiteisminį tyrimą.
