Tačiau kas su lengva sąžinę išdrįs pasakyti, kad čia jau būtų galima dėti tą pergalingąjį tašką? Todėl savo nuostabą dėl nukeltos pabaigos pabandysiu perteikti dar ir tokiu vaizdiniu – tarsi išties būtume patekę į visiškai svetimą planetą, kur aplinkos peizažo detalės plyti be galo deformuotu ir ištęstų pavidalu, bjauriai neigiančiu mūsų normalumo įsivaizdavimus, arba niekaip negalime prabusti iš klampaus sapno, kur kartojasi tik tas pats košmaro siužetas, nuvarginantis savo uždaru beviltiškumu.
Niekas negalėtų paneigti, kad labai lėtai išjudėjusios teisėsaugos institucijos vis dėlto galop sugebėjo pristabdyti kriminalinių struktūrų inicijuotą Lietuvos valstybės užpuolimą, dabar žymimą nusistovėjusiu, bet alergiją iškart keliančiu Garliavos istorijos pavadinimu.
Įkaitu tapęs mažas vaikas buvo išvaduotas, svarbiausi liudininkai dėl jų saugumo sumetimų apgyvendinti užsienyje, prasidėjo teismų maratonas, kai beveik kiekvieną savaitę įvyksta bent vienas posėdis, skelbiantis nuosprendžius nekaltus žmones persekiojusiems ir šmeižusiems violetinės publikos entuziastams, kuriuos be didesnių išlygų būtų galima pavadinti tiesiog padugnių galerija arba moralinio apsigimimo kunstkameros pavyzdžių kolekcija.
Taigi, tarkime, teisingumas triumfuoja, bet, kita vertus, ištarus šiuos žodžius, joks palengvėjimas, kaip turėtų būti panašiais atvejais, neateina.
Taip yra todėl, kad, kaip visiems žinoma, angies geluonis liko neišrautas, dar daugiau – toji vipera berus (liet. paprastoji angis) saugiai pasislėpė, tikėdamasi išlaukti kito momento.
Lietuvos teisėsaugos institucijų nesugebėjimas susigrąžinti daugelio baudžiamųjų bylų kaltinamosios, į JAV pasprukusios N.Venckienės jau mažai beprimena įprastą valdžios institucijų nerangumą ir vis labiau panašėja į sąmoningą veiklos imitaciją, leidžiančią pabandyti išsukti N.Venckienei and Co savo uodegas.
Kas galėtų paneigti, kad taip yra dėl to, jog kruvinųjų Garliavos įvykių organizatorė turi įtakingų užtarėjų Lietuvos valdžios viršūnėse arba galbūt ten bijomasi, kad teisiama N.Venckienė išplepės kažką daugiau nei dabar žinome apie vadinamojo elito dalyvavimą banditinio atentato prieš Lietuvos valstybę užkulisiuose. Jeigu klausiate manęs, – beveik neabejoju, kad N.Venckienė dabar užjūryje ilsisi patogiai susirangiusi ant kruvinų milijonų, uždirbtų už teisėjo J.Furmanavičiaus nužudymo organizavimą ir fantasmagoriškai įsuktą nepatogių sau žmonių šmeižimą bei persekiojimą.
Iki galo nesu tikras tik dėl to, dar vis svarstau, – ar to paties Kauno apygardos teismo pirmininko A.Milinio sūnaus nužudymas įėjo į užsakymo komplekto kainą, parodant sugebėjimą rinktis skirtingas priemones to paties tikslo įgyvendinimui, ar jaunuolis buvo nužudytas be išankstinio plano, iš inercijos, vilkolakiams kartą paragavus kraujo ir nebesugebant sustoti. Neseniai išplatinta žinia, kad buvusi teisėja skursta JAV, pragyvenimui užsidirbdama slaugydama senelius, kaip ir reikalavimas Lietuvos institucijoms sumokėti skandalingajai veikėjai kažkokias nebūtas skolas, taip demonstruojant jau neva į desperaciją puolusio žmogaus pastangas atrasti nors ir menkiausią finansinį atsparos tašką, primena labai panašias dūmų uždangas, kurios ir anksčiau lydėdavo N.Venckienės veiksmus, anajai reiškiantis dar Lietuvoje, kvailinant ištisas žmonių minias.
Labai panašus braižas, su niekuo nesumaišoma dygsniavimo baltais siūlais maniera, banalybių pragaro dekoras, mėgstamas užbambusios vaizduotės žmonių. Kita vertus, kruvini pinigai tikriausiai taip pat greitai ištirpsta kaip ir dorai uždirbti, o kita tokia pat proga pasipelnyti rezgant kraupias intrigas kažin ar greitai pasitaikys.
Kaip žarijos išdžiūvusio šieno kupetoje neįmanoma nuslėpti fakto, kad labiausiai suinteresuotas teisėjo J.Furmanavičiau nužudymu galėjo būti įtakingas ir žiaurus Kauno banditas, kriminalinio pasaulio vadeiva H. Daktaras, neva garsėjantis patologiškai kerštingu būdu. Kaip tokiais atvejais sakoma, jei kažkas vaikšto kaip antis, kvaksi kaip antis ir atrodo kaip antis, tikriausiai tai ir yra antis.
Tačiau loginės dėlionė arba net visų nuspėjamos, bet tyrimo duomenimis nepagrįstos tiesos, kriminalistų žodžiais tariant, prie bylos neprisiūsi, nors, reikia manyti, įrodymai anksčiau ar vėliau bus sukaupti.
Dėl to, labai galimas daiktas, pats H.Daktaras dabar pernelyg nesijaudina, nes nuteistojo iki gyvos galvos kalėti dar kartą tokia pat bausme nuteisti neįmanoma, tačiau gynusio civilizuoto gyvenimo vertybes teisėjo ypatingai niekšingo, pasalūniško nužudymo, banditams vis dar šokant ant jo kapo iškrypėliškus šokius, bylos ištyrimas padėtų sveikti tai visuomenės daliai, kuri yra linkus kvailai romantizuoti kriminalinio pasaulio papročius ir nuotykius.
Kiti, pasaulį matantys daug blaiviau, J.Furmanavičiaus žudynių užsakovą lengvai atpažins pagal tokį žodinį portretą: bukas banditas, be intelekto ir gailesčio užuomazgų budelis, visa savo substancija kiaulės snukis.
Kartais yra išsakoma įdomi nuomonė, kad Garliavos įvykiai buvo Rusijos slaptųjų tarnybų pradėtas hibridinis karas prieš Lietuvą, taigi pratęsiant mintį būtų galima tarti, kad dar anksčiau nei kažkur atsirado žalieji žmogeliai mus užplūdo violetiniai gnomai.
Jeigu šio posakio ir nereikėtų suprasti visiškai pažodžiui, vis tik svarbu atkreipti dėmesį į tai, koks pavojingas sprogstamasis skystis pradeda kauptis tada, kai į vieną vietą susideda žmonių kvailumas, pikti banditų užmanymai, nusikaltėliškas politikų savanaudiškumas, vadinamojo elito tuščiaviduris pasipūtimas, noras susireikšminti bet kokia kaina, trumpiau tariant, išvešėjusi kičo kultūra.
Tokiu atveju sprogimo detonatoriu gali tapti išgalvota jautri istorija arba dar kitoks būdas pažadinti nukištas kasdienybėje emocijas, užkurti tamsias aistras.
Taigi negalime drąsiai tvirtinti, kad Garliavos istorija užsibaigė, suvis nukeliavo į praeitį, nes išvardinti falšo komponentai mūsų padangėje išlieka užtektinu visokiai kiaulystei pavidalu, to gero, kaip sakoma, čia netrūksta, o išmanioji alchemiko ranka anksčiau ar vėliau gali vėl pabandyti viską suplakti iš naujo į velnio kokteilį vienokiomis ar kitokiomis proporcijomis.
