Lietuvos politinis kankinys Nr.1 pašalintas prezidentas R.Paksas šią savaitę vėl užkopė į savo Golgotą.
Seimas „tvarkiečių“ lyderiui užtrenkė vartus į kitų metų parlamento ir greičiausiai į 2019 m. prezidento rinkimus.
Tik 83 tautos išrinktieji pritarė Konstitucijos pataisai, turėjusiai leisti R.Paksui dalyvauti rinkimuose. O reikėjo bent 94 balsų.
Mirtiną smūgį „tvarkiečiui“ kirto ne prieš balsavę ar susilaikę keli liberalai ir būrys konservatorių, o didelė dalis balsavime nedalyvavusių artimiausių koalicijos partnerių „darbiečių“.
Bet Darbo partijos poelgis – nei netikėtas, nei nesuprantamas.
„Darbiečiams“, kuriems „tvarkiečiai“ yra pagrindiniai konkurentai būsimuose Seimo rinkimuose, varžovų partijos sąrašą galimai sustiprinantis pašalintas prezidentas – lyg šuniui penkta koja.
Laikinai „darbiečių“ pirmininku įsidarbinusiam buvusiam artimiausiam R.Pakso bendražygiui V.Mazuroniui kiekviena proga įspirti „Jo Ekscelencijai“ – lyg Kalėdų dovana.
Nenuostabu, kad „tvarkiečiai“ tiesiog Seimo salėje ėmė sproginėti pykčiu, o užkulisiuose metėsi pas opoziciją, prašydami bent interpeliaciją kuriam nors „darbiečių“ ministrui suorganizuoti ir žadėdami už tai gerai politiškai atsilyginti.
Taigi Juodojo gyvatyno atmosfera valdančiojoje koalicijoje garantuota ir kitais, Raudonosios Ugninės Beždžionės, metais, tik ji tikriausiai bus dar tirštesnė.
Tiesa, premjeras A.Butkevičius ir kiti socialdemokratai rypavo, kad toks Seimo sprendimas yra labai blogas ir prie šito klausimo vis tiek teks sugrįžti.
Žinoma, įdomu, kaip šis Seimo balsavimas gali paveikti „tvarkiečių“ perspektyvas būsimuose parlamento rinkimuose, taip pat jų vadovo politinę karjerą. Daug kas iškart suskato kalti paskutines vinis į R.Pakso ir jo partijos karstą, aiškindami, kad į 2016 m. Seimo rinkimų traukinį jis jau nebesuspės, o tokiu atveju „tvarkiečiams“ belieka užsisakyti mišias ir paskutinę vakarienę.
Žvelgiant toliau į ateitį, buvo svarstoma, kad kitos kadencijos Seimas, kuriame tikriausiai bus daugiau dešiniųjų, tikrai neatvers „tvarkiečių“ vedliui durų į vėlesnius Seimo ar prezidento rinkimus.
Iš tiesų, po penkerių metų gali būti pasibaigęs ne tik R.Pakso, bet ir kitų šiandien net ryškiau už jį žibančių politinių lyderių galiojimo laikas. Tačiau dabar nurašyti „Tvarkos ir teisingumo“ tikrai nevertėtų. Partijos reitingai šiuo metu neblogi, be to, Seimas neišmušė iš jos rankų pagrindinio ginklo – „sistemai“ pavojingo ir dėl to naikinamo „širdžių prezidento“ mito.
Kankiniui naudinga politinė kankinystė švyti ir besitęsiančioje V.Landsbergio ir Laisvės premijos istorijoje.
Būtų paskirtas tas apdovanojimas, ir daugelis tai jau būtų pamiršę. O dabar, tarkime, socialdemokratai, nesugebėję suvaldyti politinių emocijų, jau kuris laikas girdi ne tik prakeiksmus iš dešinės, bet ir riejasi tarpusavyje.
Kairiųjų jaunimas ir premjeras A.Butkevičius vis mėgina įtikinti nuo užsispyrimo net išraudusią brangių bičiulių daugumą, kad reikėtų nusileisti, tačiau pastarieji nesitraukia nė per žingsnį.
Padėtį dar labiau supainiojo Etikos ir procedūrų komisija. Anksčiau aiškinę, jog Seimas dėl premijos gali balsuoti kiek nori, kada nori ir skirti ją kam nori, etikos sargai šią savaitę paskelbė, kad viskas priklauso nuo jau iškrikusios specialios parlamento komisijos ir apskritai šiemet dėl to balsuoti jau negalima.
Čia dar ir pats V.Landsbergis atviru laišku kreipėsi į Seimo vadovę L.Graužinienę, prašydamas baigti šitą tragikomediją ir patikinęs vis tiek neimsiąs pinigų, net jei jie būtų jam skirti.
Taip patyręs politikos profesorius dėl jo besijaudinančios tautos dalies akyse liuoktelėjo į dar aukštesnę kilnumo viršūnę. Kad ir kaip būtų, neatmestina, jog šis dešiniesiems ir jų patriarchui naudingas žaidimas dar gali kurį laiką užsitęsti.
Bet gal šiemet Seime užsibaigs bent kandidatų į generalinius prokurorus kančios? Jau du kartus patyrusi valdančiųjų, kurie atmetė jos iš rankovės ištrauktus pretendentus, smūgius D.Grybauskaitė nusprendė išmėginti, ar trečias kartas tikrai nemeluoja.
Matyt, todėl prezidentė dar labiau nuleido reikalavimų tokiam asmeniui kartelę.
Prisiminkime: pirmiausia į generalinio prokuroro postą buvo pasiūlytas Kauno apygardos teismo pirmininkas, vėliau – Kaišiadorių rajono apylinkės teismo pirmininkė, o dabar – tik eilinis Ukmergės rajono apylinkės teismo teisėjas.
Kaip jaustis visai prokurorų bendruomenei? Negi joje nesubrendo nė vienas būti vadovu vertas žmogus?
Ar prokuratūra vis dėlto šitokia beviltiška, kad ją išgelbėti gali tik prezidentės iš kitos sistemos ištrauktas stebukladaris? Beje, D.Grybauskaitė, anksčiau žadėjusi dėl generalinio prokuroro tartis su Seimu, netgi jį šantažavusi neegzistuojančiomis pažymomis, trečiąjį kandidatą pateikė taip, kaip ir ankstesnius – parlamento vadovybė apie jį sužinojo tik po to, kai prezidentė jau pasirašė dekretą.
Nepaisant viso to, šalies vadovė žaismingai mestelėjo, kad Seimas prieš Kalėdas turi jai grąžinti nedidelę politinę skolą.
Kitaip sakant, prezidentė beveik įsitikinusi, kad parlamentarai tiesiog nesiryš atmesti jos trečio kandidato, ir ši tragikomedija pagaliau baigsis. Gal ir taip. Tačiau kiek iš to bus naudos valstybei?
